Aš, Vaičikauskas Antanas, gyvenantis Kaune, šių metų sausio 13 d. kartu su dukra Vita, Pedagoginio instituto 3-io kurso studente, taip pat jos kurso drauge Gitana ir svainiu Kęstučiu atvykome į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos. Vėliau, išgirdę, kad trūksta žmonių prie Televizijos bokšto, nuvykome ten. Atvykome 1.15 val., palikome mašiną Sudervės gatvėje, prie namo Nr. 27. Atsistojome budėti prie centrinio įėjimo. Maždaug 1.30 val. tolumoje pasirodė važiuojančių tankų šviesos, o vėliau ir patys tankai. Jie geriau buvo matyti pasilypėjus ant laiptų. Žmonės pradėjo šaukti, kad pastatytų ant gatvės (prie vaikų darželio) smėlio barstytuvą. Tai tuojau pat buvo padaryta. Visų dėmesys buvo nukreiptas į tankus, atvažiavusius Kosmonautų prospektu. Jie sustojo maždaug už 200 m nuo mūsų, gatvėje. Iš ten pasirodė kamuoliai dūmų. Dūmų kvapas buvo panašus į degančios alyvos kvapą. Žmonės dengė veidus nosinėm ar šalikais, bet dūmai, matyt, buvo nepavojingi. Tuo pačiu metu, kai pradėjo veržtis dūmai, pasigirdo tankų šūviai. Nors mes stovėjome už kelių šimtų metrų nuo jų, garsas buvo labai stiprus. Šaudė tuščiais šoviniais (matėsi rausva šviesa šūvio metu), pasigirdo ir automatų šūviai. Kilo vis nauji dūmų debesys, išgirdome apie 12 tankų šūvių. Tuo metu, kai apačioje vieni tankai šaudė, iš darželio pusės pasirodė kitų (supančių) tankų prožektoriai. Vienas jų pralaužė darželio tvorą (taip girdėjome šaukiant, vėliau patys įsitikinome), kitas važiavo Sudervės gatve nepaisydamas to, kad kelias buvo užstatytas mašinomis. Pamatėme, kaip tankai važiavo ant smėlio barstytuvo (iš pradžių pavertė jį ant šono, o po to traiškydamas pervažiavo). Mačiau, kaip vienas žmogus nespėjo pabėgti ir taip pat buvo paglemžtas. Kiti matė, kad ten buvo du žmonės. Tanko vamzdis sukinėjosi aplink, tuo pačiu metu labai ryškiai šviesdamas prožektoriumi. Vienu metu vamzdis sustojo tiesiai prieš mus. Savijauta buvo nekokia. Dukra į visa tai negalėjo žiūrėti, tik įsikniaubusi į mane verkė. Bet staiga tankas pasisuko į bokšto pusę, pervažiavo lengvąjį automobilį (“Moskvič” pikapą) ir lėkdamas tiesiai ant žmonių, kurie bėgo į šonus, nuvažiavo kalneliu į viršų, palei tvorą. Greitosios pagalbos mašinos sustojo prie pat laiptų ir matėm, kaip į ją neštuvais atnešė du sumaigytus žmones. Kažkas pasakė, kad paimtų moterį, kurią sutraiškė tankas, važiuodamas į kalną, bet sanitaras atsakė, kad ten jau nėra ką imti.
Taku, kuris eina palei darželio tvorą link bokšto, nuvažiavo dar keli tankai. Stovint ant laiptų, teritorijos prie bokšto mums nesimatė. Girdėjosi tik tankų šūviai ir automatų tratėjimas. Kažkas atbėgęs pasakė, kad matė dar tris sutraiškytus žmones. Taip pat matėsi, kaip trasuojančios kulkos lėkė į bokštą iš Kosmonautų prospekto pusės. Vėliau jos pradėjo lėkti ir iš bokšto.
Greitosios pagalbos mašinos viena po kitos pradėjo važiuoti prie bokšto ir atgal. Mes išvažiavome 3 val., o jos vis dar važiavo pirmyn atgal. Atbėgę prie mašinos, pamatėme, kad kelios mašinos visiškai sutraiškytos, kitos – aplamdytos. Iš bokšto pasigirdo visiems žinoma demagoginė kalba. Automatų tratėjimas bokšte buvo vis dar girdimas. Buvome tiesiog priblokšti, apimti nevilties.
Grįžome prie AT rūmų ir ten, kol išaušo, jautėme visą tą slogią atmosferą, kuri vyravo belaukiant susidorojimo su Parlamentu. Laimė, tai neįvyko.
1991 m. sausio 23 d.
