1991 m. sausio 12–13 dienos Vilniuje
Sausio 12 d. apie 18.00 val. kartu su broliu atvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Daugybė žmonių, plaikstėsi vėliavos – latvių, estų, lenkų, rusų, net gruzinų, na ir aišku mūsų trispalvės. Kūrenosi laužai, žmonės dainavo, šoko. Priėjęs prie mūsų kažkoks nepažįstamas žmogus paklausė, ar mums nebus reikalinga nakvynė. Nustebino tas jo širdingumas, toji atjauta. Arčiau gyvenantys žmonės į Nepriklausomybės aikštę nešė sumuštinius, arbatą, kavą ir vaišino aplinkinius.
Apie 22.00 val. nuvykome prie Televizijos bokšto. Vaizdas buvo panašus. Nuotaikos geros, linksmos. Žmonės dainuoja, šnekučiuojasi ir jokių jedistveninkų. Tarsi kokioje gegužinėje.
Gal kokią 23.00 val. parėjome pas brolį apšilti ir pasikeisti permirkusius batus. Truputį po pusiaunakčio nuaidėjo tolimi šūviai. Tuo metu televizoriaus ekrane pasirodęs A. Butkevičius pranešė, kad netrukus bus puolamas Televizijos bokštas. Mes su broliu išskubėjome į gatvę. Visur bėgo žmonės, įjungę garso signalus skubėjo lengvieji automobiliai. Bokšto prieigose atsidūrėme dar nepasirodžius tankams. Stovėjo daugybė žmonių. Ir jokių jedinstveninkų niekur nebuvo.
Pirmasis tankas, privažiavęs skersai kelio pristatytą smėlio barstytuvų užkardą, truputį stabtelėjo, paskui suriaumojo variklis ir vikšrais tarsi pradėjo glemžtis po savimi automobilį. Tankas truputį priekiu lyg ir pakilo ir čia smėlio barstytuvas tarsi sugniužo. Pirmasis tankas pervažiavo jį, po to pasukęs į dešinį kelkraštį sumaigė stovėjusius lengvuosius automobilius. Grupė žmonių bandėme tanką sulaikyti: stovėjome prieš jį važiuojamojoje kelio dalyje ir tylėjome. Kai tankas privažiavo prie mūsų, pradėjome pamažu trauktis, rankomis įsirėmę į tanką, tarsi mėgindami jį sulaikyti. Tankas lėtai mus stūmė. O vienas vaikinas net atsisėdo ant tanko priekio ir taip važiavo. Tanko variklis staiga krioktelėjo ir jis metėsi pirmyn. Kurie buvome įsirėmę rankomis ir stovėjome ant žemės atšokom į šalis, tuo išsigelbėdami nuo vikšrų. O tą, kuris sėdėjo ant tanko priekio, sumaigė tankas (vėliau sakė brolis – jis tai matė).
Kai tankai prasilaužė pro žmonių užkardą ir nuvažiavo link TV bokšto, aš kartu su kitais žmonėmis nubėgau link bokšto. Įveikiau aukštoką vielinę tvorą ir atsistojau drauge su kitais prieš centrinį įėjimą į TV bokštą. Kai atvažiavo desantininkai, aš stovėjau dešiniam žmonių būrio krašte, priekyje. Jie puolė, berods, keturiomis eilėmis ginkluoti automatais ir metaliniais strypais. Žmonės pradžioje stovėjo viskam pasiryžę. Vienas iš puolėjų smogė man automatu į krūtinę ir suriko: “b… ubju”. Labiausiai man įstrigo smogikų keistai išplėstos akys ir išryškėję jų skruostikauliai, kažkokie kampuoti judesiai. Tuomet man pasirodė, kad iš arti pamačiau zombius. Taip, tai buvo zombiai.
Išblaškę stovėjusius žmones, desantininkai pradėjo šaudyti į viršų, į bokšto duris, langus. Žemutinio aukšto langus daužė automatų buožėmis, spardė batais. Ir tuomet apie bokštą laikrodžio rodyklės kryptimi pradėjo važiuoti sunkieji tankai. Jie savo prožektoriais akino žmones ir sykiu žmogaus ūgio aukštyje šaudė iš pabūklų, visaip sukiodami vamzdžius. Garsas buvo kurtinantis. Kai artėjantis tankas prie centrinio įėjimo iššovė iš patrankos, jo prožektorių šviesoje mačiau kaip parkrito du jauni vaikinai, apsirengę šviesiomis striukėmis. Tuomet aš pagalvojau, kad jie parkrito išsigandę patrankos šūvio, ir nusistebėjau, jog man nė ausų būgneliai netrūko. Tačiau buvau tarsi kontūzytas. Ir mačiau, kaip tas tankas savo kairiuoju vikšru pervažiavo vieną iš parkritusiųjų. Aš šaukiau artyn žmones, jog paimtų nelaimingąjį, o pats nusivijau tanką žudiką, kad užsirašyčiau jo numerį. Deja, tanko numeris buvo kažkuo užteptas ir jo nesimatė. Aš vis dar maniau, kad čia kaltas tik tankas, o desantininkai į žmones nešaudo. Kai grįžau atgal, lavono jau nebuvo, o žmonių, tankų ir šūvių sumaišty ką nors išsiaiškinti buvo sunku, tik girdėjau kalbant, kad tankų sutraiškytus žmones desantininkai ant kažkokių tai palapinių ar tai paklodžių įsitempė į bokšto vidų.
Visuotiniame chaose sunku ką nors aiškiai suprasti. Ištisai tratėjo automatai, kriokė tankų varikliai, švysčiojo jų prožektoriai. Smogikai šaudė į visas puses, bet, atrodo, daugiausia į bokšto langus, dangumi skriejo šviečiančios kulkos. Visi atsitraukę tolokai nuo bokšto skandavome: “Lietuva bus laisva!” Šalia manęs stovėjęs vaikinas staiga keistai mestelėjo rankomis ir susmuko. Aš sušukau: “Sužeistas, pagelbėkit!” Jį griebiau už pažastų, kažkokie vyrai už kojų ir nešėme link šlaito krašto, kur turėjo būti greitosios pagalbos mašina. Mačiau, kaip ant nešamojo krūtinės plėtėsi tamsi dėmė. Jis neištarė nė vieno žodžio, net nesudejavo, tik kažkaip keistai susmuko ir nuvinguriavo kraujo srovelė per dešinįjį lūpų kamputį. Tuomet viską supratau... Vėl grįžau ten, kur šaudė, nes tik ten tikėjausi surasti brolį, kadangi pačioj pradžioj jis buvo sakęs: “Gulsiu po tanku”.
Tiesa, galiu dar pridurti, kad paskui tanką, kuris mano akyse sutraiškė žmogų, važiavo kariškas automobilis su virš jo įtaisytu garsiakalbiu, iš kurio sklido šleikštus balsas: “Broliai ir seserys, mes nenorime kraujo praliejimo…” Kai aplink šaudė ir žalojo žmones, traiškė tankais – tai buvo cinizmo viršūnė. Vėliau tankai pradėjo važinėti po visą teritoriją, esančią prie bokšto, ir žmones išstūmė kitapus tvoros. Dar nepaminėjau, kad buvo skleidžiamos dujos ir dūmų uždangos. Mačiau, kaip tankas lamdė autobusą.
Ir baigiantis tai košmariškai nakčiai, žmonės vis viena skandavo: “Lietuva bus laisva”.
Jau ryte, apie 5 val., viena moteris rusė iškėlusi kumščius link bokšto, šaukė: “Otdaite mnie syna! Chot miortvovo, no otdaite!”
Prie bokšto buvau 1991 01 13 nuo 1.40 iki 5.20 val.
