VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Tautkutė Bronislava-Elžbieta
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 -osios naktį buvo užgrobtas RTV.
2.2. KUR ĮVYKO?: Radijo ir televizijos komiteto pastate.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. 13-osios naktį.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 1 val. 30 min.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Budėjau pačioje Televizijoje, 405 kambary.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Užgrobiant Radijo ir televizijos pastatus iš pradžių pravažiavo 7 tanketės Konarskio gatve, o paskui sustojo kareiviai ir pradėjo daužyti žmones, šaudyti iš patrankų, automatų. Žmonės nuo pastatų nesitraukė, skandavo “Lietuva”.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS: Niekšai, žmogžudžiai. Vis tiek mes būsim laisvi.
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 05
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Sausio 12 d. dirbau “Panoramoje”. Esu režisierė. “Panorama” buvo ilga, truko apie 1 valandą, jau su baisiais įvykiais. Po “Panoramos” atėjo sūnus į televiziją. Ir pasilikome per naktį budėti joje. Televizijoje ir aplink pastatą budėjo daug žmonių, kieme kūreno laužus ir buvo nusiteikę ramiai, susikaupę. Apie 1 val. dideliu greičiu pravažiavo 7 tanketės, žmonės puolė prie Radijo komiteto durų. Žiūrint iš 4-to aukšto atrodė – beginkliai su vienintele kovos detale, skanduodami vienintelį ginklą – “Lietuva”. Žiūrėjom siaubo apimti, kaip pasipylė ugnies lavina į žmones. Desantininkai lipo per žmonių galvas. Negalėjau matyti pačių Radijo komiteto durų, bet po kiek laiko žmonės pradėjo bėgti prie Televizijos komiteto durų. Tanketės ir automatai šaudė be paliovos. Pastato langai drebėjo, žadėdami bet kada sudužti.
Visa tai, ką mes matėme tuo metu buvo perduota sėdinčiai kadre žurnalistei E. Bučelytei, kuri komentavo Lietuvos žmonėms. Telefonu kalbėjo po stalu pasislėpusi J. Stašauskienė – redaktorė. Buvo perjungtas vaizdas į koridorių, kuris turėjo perspėti žmones, kad jau šeimininkauja pastate svetimi. Labai buvo skaudu ir graudu. Neturėjome nei didesnių krepšių, nei platesnių drabužių, į kuriuos būtų galima sukrauti nors kasetes, kuriose buvo svarbi medžiaga. Buvo baisu laukti savo valandos.
Girdėjome mušant mūsų apsaugos žmones. Dūžtant stiklus. Vėliau į mūsų 4-tą aukštą įėjo su automatu rankose aukštas su barzda desantininko uniforma kariškis. Jis rusiškai išvarė iš aukšto ir susodino-suguldė laiptinėje. [...]
Viskam nutilus atėjo tas pats desantininkas ir liepė lipti žemyn. Laiptuose stovėjo kareiviai. Keli iš jų buvo blizgančiom, baltom akim. Vienas šaukė “brosaitie vsio s ruk”. Pradėjus lipti iš 2-ojo aukšto pamatėme paguldytą kariškį desantininko uniforma. Jo visa krūtinė buvo kruvina sukrešėjusiu krauju. Tada kariškiai mus pradėjo koneveikti: “vot smotritie, čto vašy zdielali, a my vašych nie odnovo nie ubili”. Buvo skaudu girdėti, aš pasakiau: “Na ir gaila, kad žuvo žmogus”.
Išeinant, koridoriuje, kur buvo apsaugos postas, buvo taip viskas išlaužyta, išniokota, matėsi kraujo lašai. Buvo baugu net eiti. Įėjimas buvo sudaužytas, išėjome per ten, kur anksčiau buvo siena.
Prisimenu vaikiną, kuris pamatęs mus drąsino: “Nebijokit, žiūrėkit kiek mūsų daug, jie visų nenužudys”, o jam iš paskos mergytė plonu balsu patrankom priešinosi skanduodama “Lietuva”. Kulkos virš galvos vis prašvilpdavo. Kaip jie mūsų visų ten neišžudė, matyt, Dievas tik gelbėjo.
1991 m. vasario 5 d.
