1991 m. sausio 13-osios naktį, iš šeštadienio į sekmadienį, baigiantis “Armonikos” ansamblio koncertui, pasigirdo tolimi, galingi šūviai, kurie girdėjosi apie 5 min., nevienodais laiko intervalais (7–10 šūvių).
Po kelių minučių pasigirdo ūžesys Konarskio gatvės gale. Tada žmonės, stovėję prieš Radijo komitetą, pradėjo bėgti triukšmo link, o prie pastato liko nedaug žmonių (kažkas minioje ragino ten bėgti, esą mažai žmonių prie ryšių pastato). Tarpas tarp laiptų ir autobusų liko visai tuščias. Aš su draugu Naujoku likau stovėti vietoje ir kiek žiūrėjau tankų nemačiau. Triukšmas vėl nutilo. Gal po minutės pamačiau kaip minia Konarskio gatvėje prasiskiria ir išnyra greitoji mirksinčiais žibintais ant stogo. Ji važiavo greitai. Iš paskos, už keliasdešimt metrų, karinė mašina “GAZ” su dviem palinkusiom, matyt, teleskopinėm antenom, tanketės, mašina su užrašu “LIUDI”. Tankų dar nesimatė. Kai greitoji susilygino su manim, pamačiau, kad vairuotojas ir šalia sėdintis yra karininkai su “šineliais” ir lapinėm kepurėm. Vairuotojo veidas buvo putlus. Žmonės pradėjo šaukti, švilpti. Visi manė, jog kariškiai paprasčiausiai gąsdina. Pro šalį pralėkė gal 3–4 tanketės, viena pasuko ant šaligatvio ir sustojo priešais. Taip pat ant šaligatvio sustojo ir mašina su užrašu “LIUDI”, kas buvo už mašinų nemačiau, nes link mūsų pasipylė kareiviai su metaliniais šalmais šaudydami į viršų. Jie artinosi prie tarpo tarp autobusų ir Radijo komiteto pastato, per kurį galėjo patekti prie durų (kad šaudė ne visi tuščiais šoviniais tapo aišku tuomet, kai pradėjo byrėti pastato tinkas, liko sienoje duobutės). Žmonės padrikai stovėję prieš pastatą pradėjo spiestis palei sieną. Kai kurie bėgdami prie sienos pasigriebė pagalius laužui kūrenti, bet buvę arčiau komiteto šaukė, kad mestų pagalius. Žmonių palei sieną susispietė tiek, kad judėdami pirmyn galėjo užpildyti tarpą tarp sienos ir autobusų. Pradžioje aš buvau gal už poros žmonių nugarų ir mačiau kaip kareiviai šoka prie minios ir stumia ją atgal šaudydami iš automatų nukreiptų aukštyn, tranko su nykščio storio metalinėmis lazdomis 60 cm ilgio, kurias turėjo užsikišę už nugaros taip, kad per petį ranka galėjo išsitraukti.
Prie pat manęs vienas kareivukas prišokęs trenkė automato buože, kažkas sugriebė ir kai po smūgio atsitraukinėjo automatas “persiskyrė” pusiau.
Iš minios kažkas sušuko “stumiam juos!” Minia pradėjo judėti į priekį, aš atsidūriau pirmoje eilėje prie pat autobusų. Susikibom rankomis vienas su kitu. Kai mes susilyginome su įėjimu, kareiviai į tuos, kurie stovėjo ant laiptų, metė sprogstamuosius paketus. Jie buvo be skeveldrų, tik ugnis ir oro banga. Po kelių sprogimų ant laiptų aikštelės pamačiau gulintį žmogų, jį mindė pati minia. Vyras ar moteris nesupratau, tik mačiau, jog paltas ar kailiniai tamsūs, o rūbai po jais ar tai pamušalas baltavo. Priekyje buvę žmonės grūsdamiesi ant laiptų klupo. Vienam suklupus ar visai pargriuvus sprogo paketas, ugnis ir oro banga metė jį atgal (tuomet galėjo išdeginti vidurius ar veidą, turėtų būti toks nukentėjęs).
Kol buvau prieš duris, prie autobusų buvo gal 5 sprogimai. Po kiekvieno sprogimo minia loštelėdavo atgal ir sustodavo. Tuo tarpu pasigirdo super sprogimai. Sulinko kojos (tai buvo tankų šūviai). Vienas kareivis nuo laiptų užšoko ant palangės (žmonės jį bandė traukti atgal). Automato buože išmušė lango stiklą ir įlindo vidun, po jo lipo kiti. Durys buvo užtvertos susikibusių žmonių. Likę kareiviai stovėjo palei sieną ir šaudė, kartais automatus nukreipdami mums į kojas. Tuo metu vienas iš jų stovėjo ant vienos kojos kitą laikydamas pakeltą, suėmęs abiem rankom, ji buvo be bato, juoda (matyt paketas sprogo jam pačiam, ar žmonės spėjo numesti atgal).
Nugara remdamasis į autobusus, ištrūkau ir perbėgau į Konarskio gatvę. Išsišiepusių, sužvėrėjusių kareivukų veidai nedavė vilčių, kad mus, stovinčius prieš autobusus paliks, gyvus, bet taip įvyko...
Atsistojęs ties devynaukščio laiptine stebėjau kas vyksta. Vėl iššovė tankas, ėmė byrėti namų langų stiklai. Nuo parkelio pusės tankai išvertė gelžbetonio plokščių sieną, įvažiavo į kiemą ir atsuko pabūklus į Konarskio gatvėje esančius žmones. Ten įvažiavo tanketė su bokšteliu. Iš bokštelio pabūklo ilgai šaudė trasuojančiom kulkom, matėsi ugnies linijos, einančios virš devynaukščio. Paskutinio tanko šūvis, stovėjusio kieme, buvo į minią kitoje Konarskio gatvės pusėje. Oro banga ir dūmų kamuolys partrenkė metalinę dėžę (šiukšlių ar smėlio) ant kurios kažkas stovėjo šviesiomis kelnėmis, moterį juodais kailiniais ir dar gal 4 žmones. Šalia stovėję moterį nunešė į greitąją, kuri stovėjo kiemo aikštelėje.
Akinančiais prožektoriais, kurių šviesos spindulys ėjo lygiagrečiai tanko pabūklui, vedžiojo po žmones ir po namų langus.
Po priešpaskutinio tanko šūvio buvo dingusi šviesa gatvėje, bet tuoj vėl atsirado. Nuo parkelio pusės atėjo apie 30 kareivių su šalmais, dengtais brezentu, bet ne metaliniais. Jie išsirikiavo viduryje Konarskio gatvės prieš tanketes ir savo mašinas, dalis suėjo į Radijo ir televizijos komitetą, kiti automatų buožėmis daužė autobusų ir lengvųjų automobilių langus, žiūrinėjo į mašinų vidų. Tanketė sukiodamasi gatvėje įvažiavo į šalikelėje stovėjusio pilkos spalvos vienuolikto modelio “Žiguli” bagažinę. Be to, trenkėsi ir įlenkė bagažinę kitoje gatvės pusėje stovėjusiai mašinai.
Matėsi, kaip aukštas po aukšto įsižiebia šviesa tamsiuose languose (tamsu buvo ne visur). Prie langų sušmėžuodavo šalmuotų kareivių galvos, kai kur sujudėdavo užuolaidos, kai kur buvo visai užtraukiamos.
Į gatvę, kol dar nebuvo tvarkingai išsirikiavę kareiviai, žmonės grūdosi prie tankečių, iš jų buvo paleisti 3–4 degantys kankorėžio dydžio paketai. Nukritę tarp žmonių jie degė, skleidė šiek tiek dūmų ir specifinį kvapą. Staiga, matyt nuo tų paketų, pasijuto akis griaužiantis ir kvapą užimantis dujų kvapas. Tada žmonės nuo gatvės pasipylė tarp namų. Tačiau šis dujų kvapas greitai išsisklaidė. Pamatęs, kad kareiviai be dujokaukių, supratau, jog dujų daug neleis, todėl aš ir kiti vėl grįžome prie gatvės. Skandavome “fašistai!”, “Lietuva!”
Prie manęs stovėjęs šviesiais plaukais melsva striuke apie 18 metų vaikinukas atsisuko į mane ir sako: “možiet kamniami ich?”, besidairydamas akmenų. Aš jam atsakiau: “kak dam tiebie kamien”, ir po to jis dingo.
Priėjo trumpais geltonais plaukais apie 50 metų, raukšlėtu veidu moteris, prisistatė “Pravdos” korespondente ir klausinėjo kaip pakliūti į 1-ąją ligoninę. Girdėję mūsų pokalbį paaiškino, kad ji yra prie “Žalgirio” stadiono. Ji paaiškino, kad jai reikia susitikti su japonų korespondentu, kurį sužeidė ir ten nuvežė. Vyras banguotais trumpais plaukais pasiūlė, jog gali ją ten nuvežti. Korespondentė šnekėjo rusiškai.
Ties įvažiavimu į kiemo aikštelę pamačiau diktorius Bučelytę, Sartatavičių, dar kelis jaunus žmones, matyt jų kolegas. Jie klausinėjo vienas kito, ką daryti, tarėsi apie susitikimą bendrabutyje. Klausiau, ar jų nemušė, atsakė, jog nelietė, liepė išeiti tylint. Šalia atsirado lenkas korespondentas apie 185 cm. ūgio, rudais plaukais, apšepęs, klausinėjo, kas jam gali lenkiškai paaiškinti kaip ir kas čia įvyko. Sartatavičius jam aiškino.
Trečiame ar ketvirtame Televizijos komiteto aukšte pamačiau geltonais plaukais moterį, ji vaikščiojo po kabinetą. Su šalia stovinčiais nusprendėm, kad tai parsidavėliai (languose civilių buvo ir daugiau). Iš garsiakalbių, kabėjusių šalia durų, pasigirdo, man rodos, Burokevičiaus balsas: “Broliai lietuviai, visa valdžia perėjo į mūsų, paprastų darbininkų rankas, mums nereikia turtuolių, spekuliantų... jūsų laukia tėvai, vaikai, žmonos, vyrai, eikite namo...” Ir vėl iš naujo, taip matyt juostelė sukosi kokias 20 minučių, kartodama tą patį. Po to trumpam nutilo ir vėl prabilo tas pats balsas – tik rusiškai, bet žmonės pradėjo švilpti, rėkti. Ir tuojau sučerškėjęs balsas pradėjo tilti ir visai nutilo.
Banguotais, tamsiais, ant pečių krintančiais plaukais mergina, matyt, mamai sakė: “Tai va parazitai, tik ką mes šildėmės prie to laužo, o dabar jie...” Keli kareivukai įmetė pagalių į laužą. Vienas, atsisėdęs ant geltono zaporožiečio kapoto, vartė iš pastato atsineštą žurnalą.
Nuo Konarskio turgaus pusės atvažiavo keli autobusai. Iš jų išlipo civiliai žmonės su raudonais raiščiais ant rankų. Jie išsirikiavo vienas prie kito per visą parkelį (du autobusus mačiau kai išvažinėjo, vienas “Ikarus” raudonas, kitas “Lazas” su geltonomis linijomis ir viena “fara” virš priekinio lango ant stogo).
Apie 150 civilių žmonių po du vora iš parkelio suėjo į Radijo komitetą. Visi jiems skandavo “fašistai!” Netrukus jau iš parkelio palei vieną iš tvorų nuėjo pilku lietpalčiu ar švarku trumpai apsikirpęs, pilkai rudais plaukais, atstatęs krūtinę, raudonu veidu, atletiško kūno sudėjimo apie 180 cm. ūgio, ilga nosimi žmogus (man panašus į Burokevičių). Jam pasirodžius žmonės pradėjo skanduoti “Burokas...”
Šalia vėl atsirado jaunas tamsiais banguotais plaukais korespondentas, prisistatęs italų-anglų laikraščių atstovu, rusiškai prašė šio įvykio faktų.
Jau viskam nurimus, kareiviai įlipo į priekyje pastato stovinčius autobusus, išdaužė automatais langus, valgė mūsų maistą, elgėsi kaip tikri plėšikai.
Gatvėje stovėję kareivukai keitėsi – vieni eidavo į pastatą, kiti iš jo išėję stojo sargybon.
Parkelyje arčiau gatvės stovėjusiems autobusams po vieną leido išvažiuoti, o kiti liko stovėti. Vairuotojus po vieną kariškiai pakvietė per mūsų policininkus. Kareiviai su metaliniais šalmais nuleido kieme kabėjusią vėliavą, nuplėšė ją ir nusinešė tankų link.
Mano nuomone, Radijo ir televizijos komitetą puolė 6–8 šarvuočiai, vienas iš jų su metaliniu bokšteliu (iš jo ilgai šaudė trasuojančiomis kulkomis į viršų). Dar mačiau dvi (galėjo būti daugiau) mašinas su užrašu “LIUDI”, 4–5 tankus, “GAZ” markės mašiną su antenom, jų greitosios pagalbos mašina – balta “Latvija” su raudonom linijom, kaip ir visos. Šturme dalyvavę kareiviai buvo žemi, gal 160 cm. ūgio, jie šokinėjo ir judėjo kaip boksininkai trečio raundo pabaigoje (judesiai inertiški). To kareivuko, kuris šokinėjo prieš mane, veidas atrodė kaip aprūkęs, akys klaikios, blizgios, pro iššieptus dantis švokštė “uchodi... ubju”.
Dar šturmui nepasibaigus gatvėje pasirodė policininkai, jie atstūmė žmones nuo gatvės ir išsirikiavę neleido eiti prie šarvuočių, ramino žmones, prašė neužgaulioti kareivių.
Šaudymui nurimus, kareiviai metaliniais šalmais išvažiavo. Matyt jiems buvo duoti vaistai, nes jų elgesys buvo labai žiaurus. Šaudymas be perstojo, žmonių klyksmai truko apie pusę valandos.
Apie 40–45 metų moteris, matyt Radijo ir televizijos komiteto darbuotoja, vaišino gatvėje kava ir pasakojo, kaip dar būnant jai ten, kariškis liepė eiti pažiūrėti lavono, kurį jie rado pastate. Ji prie pat priėjusi nebuvo, bet matė, kad lavonas guli ant stalo tvarkingai paguldytas kaip manekenas.
Kareivukai buvo apsiavę suvarstomais batais, su liemenėmis.
Autobusas, kuriuo atvažiavau, liko stovėti už kareivių nugarų. Jame buvo mano juodas polietileninis maišas su asmeniniais daiktais.
Nuo Radijo ir televizijos komiteto pastato apie 8.30 val. išvažiavo du Kėdainių autobusai namo, o vienas “Ikarus” su išmuštu langu dar nuvažiavo prie Aukščiausiosios Tarybos. Šiuo autobusu aš ir išvažiavau namo. Buvo apie 12.30 val.
