1991 m. sausio 12 d. aš, Tamašauskas Giedrius-Albinas, kartu su dviem draugais apie 23 val. atėjome prie Vilniaus televizijos bokšto. Iš pradžių stovėjome prie pastatų, esančių bokšto prieigose. Po kiek laiko prie mūsų priėjo vyriškis ir pakvietė prie bokšto. Nuėjus prie bokšto ir kiek pastovėjus, išgirdome per radiją, kad užimamas Radijo ir televizijos komiteto pastatas, o kiek vėliau pasigirdo atvažiuojančios gatve karinės technikos ūžesys. Tankai švietė į visas puses žibintais, leido dūmines uždangas bei šaudė. Po kurio laiko tankai, šarvuotieji automobiliai pajudėjo aplink aikštę esančiu taku bokšto link. Mes stovėjome 6–8 eilėmis, susikibę rankomis, bokšto apačioje priešais elektros pastotę (gal ir kitos paskirties nedidelis pastatėlis). Apvažiavę aplink bokštą tankai ir šarvuotieji automobiliai apsupo mus, tarp jų išsirikiavo ginkluoti automatais kareiviai. Mes skandavome “Lietuva!” Pradėjo šaudyti tankai ir pasigirdo automatų tratėjimas. Žmonės susispaudė, atsitraukė nuo langų, o viršuje pasigirdo dūžtančių stiklų garsas. Iš virš mūsų esančios kiaurymės (turbūt lietaus kanalizacija) pasipylė smirdantis vanduo. Pasigirdo automatų tratėjimas bokšto viduje. Atsisukau ir pamačiau desantininkus, besiblaškančius viduje, ir kažkokį žmogų (buvo be šalmo), laikantį priešgaisrinę žarną rankose, iš kurios bėgo vandens srovė (ją buvo nukreipęs į kampą). Žmonės pradėjo eiti iš apsupimo, kareiviai netrukdė, tik stovėjo šalia kovinių mašinų. (Tie kareiviai, pro kuriuos ėjome iš apsupimo, tuo momentu nešaudė.) Prieš išeidamas iš apsupimo pažiūrėjau į vidų. Ten bėgiojo desantininkai. Vandens čiurkšlė iš priešgaisrinės žarnos buvo nukreipta į mus, tačiau stiklas nebuvo išdaužtas ir vanduo nesiveržė į lauką. Mes išėjome iš apsupimo ir kareiviai išsirikiavo žiedu tarp mūsų ir pastato. Bokšto viduje tratėjo automatai, dužo langai (matėme, kad juos daužo kojomis ar ginklų buožėmis). Kareiviai pradėjo šaudyti, po mūsų išėjome iš apsupimo praėjo ne daugiau kaip 2–3 min. Mes stovėjome tarp nedidelio pastatėlio ir bokšto, šalia spygliuočių medelių. Skandavome “fašistai!”, “Lietuva!” Tuo metu šaudymas bokšto viduje girdėjosi vis aukščiau. Tarp mūsų pasirodė žurnalistai su filmavimo kameromis, kai kurie žmonės fotografavo. Netoliese stovintis tankas sukinėjo žibintą ir vamzdį į visas puses. Po kiek laiko tanko vamzdis atsirado virš mūsų galvų (į tą pusę, kur buvo tirščiausia žmonių) ir iššovė. Buvo apie 10–15 m nuo tanko, pajutau šiltą smūgį į veidą (stovėjau šone šūvio krypties). Kai kurie žmonės po to šūvio užsiėmė už ausų, parkritusių nemačiau. Mes po truputį ėjome link aikštės krašto ir, kai buvome prie šlaito, žmonės atnešė vaikiną be sąmonės (ar buvo kruvinas nepastebėjau), kurį nuvežė greitosios pagalbos mašina. (Vėliau namuose pamačiau, kad antakiai, blakstienos ir dalis plaukų, išlindusių iš kepurės, apdegė.) Visą likusį laiką, kol kareiviai išstūmė žmones iš aikštės už tvoros, aš buvau apačioje, prie lengvųjų automobilių. Pastoviai girdėjosi automatų tratėjimas, matėsi į viršų lekiančios kulkos (švietė). Dar prieš išsirikiuojant kareiviams aikštės kraštuose, gatvėje esantys tankai ir karinės mašinos išvažiavo. O gatvėje pasirodė kolona einantys vyrai (kokie 50 žmonių). Šaligatviuose ir gatvėje stovintys žmonės bandė užstoti jiems kelią, tačiau jie gana greitai prasiveržė ir nuėjo gatve aukštyn link bokšto prieigų.
Jau išsirikiavus kareiviams aikštės kraštuose, apačioje būrelis žmonių laikė plakatą, kurio turinio nežinau. Atsirado pora vyrų, kurie pagriebė iš rankų plakatą ir ėmė plėšyti. Aplinkui stovėję vyrai greitai juos apsupo ir kai kurie ėmė mušti. Kiti rėkė, kad nemuštų, o perduotų milicijai. Kai vyrai mušančius prilaikė, tie du, su sukruvintomis nosimis, pasišalino.
Maždaug 5 val. ryto (sausio 13 d.) nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
