Apie sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto
Šeštadienį, apie 12 val., grupė (17 žmonių) Klaipėdos žemės ūkio mokyklos mokytojų ir darbuotojų atvykome į Vilnių, kaip supratome, padėti saugoti svarbiausio objekto – Televizijos bokšto.
Visą dieną buvome drauge su žmonėmis, daugiausia su druskininkiečiais, ir nutarėme, nors pavargę, bet būti iki ryto. Apie 12 val. nakties ėmė sklisti žinia apie tankų judėjimą. Vėliau mus nuramino – jie pasukę į centrą. Jau vos besilaikydami ant kojų, keli iš mūsų nuėjome trumpam pasėdėti į priešais esančios vidurinės mokyklos vestibiulį. Išgirdę tankų gaudesį ir šaudymą, skubėjome atgal į kalną. Tankai ir automatai šaudė jau be pertraukos – patekome į pačią ugnį.
Aš išdirbusi apie 30 metų mokykloje, buvau taip sukrėsta kraupaus budeliško žudynių vaizdo, kad net baimės jausmo nebeliko. Žinau tik, kad stovėjau prieš tankus, dūmus, prožektorius ir tankų patrankų vamzdžių šūvius ir šaukiau kiek turėjau balso, kartu su visais. Nustūmė mus tankai šaudydami žemyn nuo kalno. Pro šūvių papliūpas iš automatų, jaunuoliai dar lipo į kalną nenorėdami pasiduoti. Tuo metu dar vieną sužeidė ar nužudė. Aš bėgau prie greitosios pagalbos, kviečiau gydytoją, šaukiau įsiaudrinusiems jaunuoliams: “Nepulkite į mirties nagus – jūs reikalingi Lietuvai gyvi. Geriau sulaukime ryto ir eikime gatvėmis skanduodami “Lietuva, Lietuva!”. Kai kurie paklausė manęs.
Vienas iš mūsiškių, būdamas prie pat bokšto, matė, kaip desantininkas puolęs į žmones, plėšė nuo savęs drabužius ir ginklą verkdamas ir rusiškai kartojo “nebudu ubivat”. Per tą sumaištį nebežinome, kas su juo nutiko. Ar jis išsigelbėjo, ar tą desantininką nušovė.
Grįžome sukrėsti kraupių tos nakties įvykių ir kupini baisios neapykantos visai sovietinei sistemai ir visai šiai išsigimėlių gaujai, kuri vykdė žiauriausią pasauly egzekuciją – juk mes stovėjome prieš tankus ir jų patrankas tuščiomis rankomis. Mačiau tų tankistų bereikšmius veidus – mankurtai. O tas, kuris nenorėjo šaudyti, matyt, buvo ne iš tų...
Tebūna žmogžudžiai prakeikti – sakau aš, mokytoja, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytoja, kuri visą savo sąmoningą gyvenimą būsiu lyrikė. Tebūna prakeikti ir tie, kurie juos žmogžudžius atsiuntė į mūsų šventą, laisvą žemę.
Lietuva bus laisva!
