VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Staškutė Ieva, Roko
profesija: gydytoja
pareigos: I moterų konsultacijos gydytoja
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Televizijos ir radijo komiteto pastato užgrobimas.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Konarskio gatvėje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Nuo 2.00 iki 3.00 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Saugojau įėjimą į Televizijos administracinį pastatą (prie pat durų).
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su vyru.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS: Tokio žiauraus kareivių elgesio panaudojant ginklą prieš beginklius žmones neteko matyti nei karo, nei pokario metais.
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 11
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Liudijimas apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius prie Televizijos ir radijo komiteto pastato (Konarskio g.)
1991 m. sausio 12 d. ir naktį į 13 d. budėjome prie Televizijos pastato. Prie įėjimo į komitetą, kur buvo ir policininkai, prie durų buvo televizorius, radijas. Žmonių buvo gana daug, virš 2 tūkstančių. Vienas jaunimo choras giedojo religines giesmes. Prieš seną pastatą Konarskio gatvėje koncertavo “Armonikos” ansamblis, kartu dainavo ir šoko daug jaunimo. Po vidurnakčio, jau sausio 13 d., apie 1.30 val. išgirdome šalia Vingio parko link Televizijos bokšto važiuojančius tankus. Aš su žmona ir daugiau žmonių susibūrėme prie įėjimo durų, nes norėjome neleisti užimti pastato. Tuo laiku per televiziją išklausėme V.Landsbergio pranešimą ir po to E.Bučelytės informaciją. Pasigirdo patrankų šūviai. Atvažiavo tankai į Konarskio gatvę ir pasipylė šaudymas iš patrankų, kulkosvaidžių, automatų. Šaudė virš galvų. Buvome visai prie durų ir pamatėme, kad per prieangio langą veržiasi desantininkai. Aš dar šaukiau policininkams, kad neleistų, kareivius sulaikytų, bet tuo metu į mus pasipylė daug sprogstamųjų paketų ir kai dūmai prasisklaidė policininkų jau nebuvo. Dalis jaunesnių vyrų įšoko į pastato vidų, kad išstumtų kareivius, bet netrukus buvo išvaryti, pasakė, kad pastate pilna kareivių. Matėme išeinančius ir Televizijos darbuotojus (Martišauską ir kt.). Pasirodė kareiviai, kurie reikalavo išsiskirstyti, bet niekas neišsigando ir šaukė “krasnye fašisty”, nors šaudė iš automatų virš galvų. Šaudė koviniais šoviniais, nes aiškiai girdėjosi kulkų švilpimas. Iš šono atvažiavo šaudydami trys tankai ir pradėjo spausti žmones, bet niekas nesitraukė. Tada kareiviai pradėjo mušti buožėmis ir metaliniais strypais. Matėme, kaip nuo smūgių nukrito vienas vyras ir viena moteris. Visi pamažu pasitraukėme (be jokios panikos) į Konarskio gatvę. Čia ar nuo kulkų, ar nuo patrankų trenksmo byrėjo langų stiklai. Su visais ėjome prie Parlamento, dauguma vyrų šaukė: “Einame ir mirsime, bet nepasiduosime!” Taip atėjome į Nepriklausomybės aikštę, čia buvo ramu.
Tiesa, dar Konarskio gatvėje iš mašinų garsiakalbių girdėjome Nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu Jermalavičiaus kreipimąsi, kad Landsbergio valdžia nuversta, eikite namo ir t.t.
1991 m. vasario 10 d.
