Prisiminimai apie 1991 m. sausio mėn. įvykius Vilniuje
Ilgai negalėjau atsitokėti po kruvinojo sekmadienio – 1991 m. sausio 13-osios. Tik dabar galiu susikaupti ir noriu aprašyti įvykius, kuriuose pati asmeniškai dalyvavau.
1991 m. sausio 9 d. su Kauno VV įmonės „Drobė“ audimo-taurinimo fabriko 23 darbuotojais įmonės autobusu nuvykome į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ten jau radome daug žmonių, ypač jaunimo. Jaunimas keliomis grupelėmis daug šoko ir dainavo. Apšilimui ir mes truputį šokom ir dainavom. Ta naktis palyginti buvo rami, nes šioje vietoje tankai dar nevažinėjo. Prie AT rūmų matėme nemažai mūsų policijos pareigūnų. Mūsų vaikinus kariūnus matėme pastato viduje ir prie pat pastatyto. Jų nedaug ir, gaila, nematėme nė vieno ginkluoto. 5 val. ryto išvykome atgal į Kauną.
1991 m. 11 d. (penktadienį) 11 val. vėl įmonės autobusu 23 žmonės nuvykome į Vilnių prie AT rūmų. Ten jau radome labai daug žmonių. Jau įtampa buvo jaučiama ir žmonės susikaupę klausėsi perduodamos informacijos kur ir kiek demonstratyviai važinėja desantininkų tankai. Į aikštėje esančius kreipėsi stačiatikių šventikas Chrizostomas, labai gražiai aiškino Lietuvoje susidariusią sunkią padėtį ir kvietė savo tikinčiuosius bendro gyventojų savitarpio supratimo ir bendros rimties. Buvo giedamos katalikų bažnytinės giesmės. Vėliau į visus kreipėsi katalikų dvasininkai, garsiai meldėmės visi aikštėje, prašydami Dievo apsaugos Lietuvai ir jos žmonėms. Visi aikštėje sukalbėjome rožančiaus sopulingąją dalį, giedojome „Marija, Marija“. O po miestą toliau demonstruodamiesi važinėjo tankai. Tankai taikos metu, tankai „išlaisvinę“ mus nuo laisvės 1940 metais ir po Antrojo pasaulinio karo – Europą!.. Iš aikštės prie AT rūmų išvažiavau apie 17 valandą. Grįždama džiaugiausi, kad Lietuvoje dar nepamintas tikėjimas, malda, o su juo ir žmoniškumas, tikėjimas laisvės atgavimu ir meile Lietuvai.
Kitą rytą – 1991 m. sausio 12 d., apie 9 val. su draugais išvykome į Panevėžį, kur 11 val. dalyvavome Lietuvos darbininkų sąjungos III konferencijoje. Nors suvažiavimas-konferencija buvo blogai organizuotas, tinkamai nepasiruošta, bet buvo išsiųsti į įvairias šalis kreipimaisi jų vadovams bei įvairioms organizacijoms apie susidariusią padėtį Lietuvoje. Tai padarėme protestuodami prieš Maskvos televizijos ir radijo skleidžiamą melagingą, šmeižikišką informaciją apie padėtį Lietuvoje. Pasibaigus konferencijai, 19 val. sėdau į autobusą, vežantį norinčiuosius į Vilnių, ir 21 val. buvau prie AT rūmų.
Dar tada nežinojau, kad artėja kruvinojo susidorojimo metas. Aikštėje buvo labai daug žmonių. Išgirdę informaciją iš AT rūmų, žmonės mažesniuose ar didesniuose būreliuose ją svarstė, diskutavo. AT pastato langai užbarikaduoti iš čia pat esančių statybų armatūros tinklais, blokais. Artimiausių gatvių sankryžos užstatytos įvairiomis mašinomis, o ypač statyboms skirstoms, t.y. sunkiasvorėmis mašinomis. Apie pastatą sudaryta nepraeinama grandinė iš autobusų. Dėl gausiai susirinkusių žmonių ir beveik visų veiduose matomos įtampos bei susirūpinimo, net jaunimas ramiau šnekasi. Rečiau pasigirsta bendra daina, Nuotaiką šiek tiek pakėlė balsingi Kelmės saviveiklininkai ir vyrų choras „Varpas“. Pasikalbėjusi su dviem sutiktais kauniečiais, 23.40 val. išėjau iš aikštės ir nuskubėjau pas sūnų, gyvenantį Žirmūnuose, į jo gimtadienį.
Taigi, nusprendusi važiuoti troleibusu Nr. 11, laukiau stotelėje prie Ministrų Tarybos. Palaukus beveik 5 minutes iš prie MT pastato esančios 8–10 studentų grupelės pasigirdo pagalbos šauksmas. Visi stovintieji stotelėje (o mūsų buvo apie 30 žmonių) galvotrūkčiais bėgome į kitą gatvės pusę prie MT durų prieš staiga pasirodžiusius (atėjo nuo Lenino paminklo pusės) nakties „turistus“ – persirengusius civiliais rūbais desantininkus bei „naktinius išvaduotojus“. Stebėtinai greitai prisirinko tiek žmonių, kad nei autobusai, nei troleibusai negalėjo pravažiuoti. Per greta esančius langus šie „turistai“ banditai nespėjo užimti pastato. Atvažiavus fotokorespondentams šie niekšai bandė slėptis tarp žmonių – nenorėjo patekti į „objektyvą“, tačiau buvo greitai atpažinti ir nufilmuoti. Stovėdama prie pat MT durų vis tai gerai mačiau. Buvau patenkinta tuo, kad labai greitai susirinko daug žmonių ir kad buvo labai daug jaunimo. Net nejučia nusišypsojau, kai jie persirengusiems „geradariams“ skandavo „gėda! gėda!”, lyg jie, neturėdami sąžinės, gali turėti gėdos jausmą.
Pabuvusi iki 0.25 val. ir įsitikinusi, kad esantieji iš ten nesitrauks, nuvažiavau pas sūnų. Pas jį buvo atvažiavęs kurso draugas su šeima ir mano jaunesniojo sūnaus šeima iš Kauno. Be jų buvo ir dar viena šeima iš Vilniaus. Visi jie buvo labai susijaudinę, išsigandę, nes pastoviai klausėsi žinių per televiziją.
Nespėjusi dar net užvalgyti ir išgirdusi kvietimą atvykti prie televizijos bokšto Karoliniškėse, nutariau būtinai važiuoti drauge su visais esančiais vyrukais
Taip mes penkiese: aš, mano abu sūnūs Gintautas ir Kazys, du jų draugai Rimas Leikauskas ir Gintas Garšva, apie 1.40 val. (1991 01 13) savo automobiliu atvažiavome prie TV bokšto, šiaip taip radome kur ją pastatyti (labai labai daug jų ten buvo pristatyta prospekte), atbėgome prie žmonių, kurie buvo apsupę gyvu žiedu tankus. Pirmą akimirksnį mes lyg ir stabtelėjome, bet tai tik iš nuostabos, o gal dėl didelio triukšmo nuo tankų variklių riaumojimo, o gal ir dėl šūvių, kurie pasigirdo prie pat bokšto viršuje. Norėjome bėgti ten. Bet žmonės sakė, kad ten žmonių dar daugiau, o čia reikia tankams užtverti kelią, jog negalėtų važiuoti į viršų. Viršuje matėsi viadukas, ant jo stovėjo tankai. Sustojome prie arčiausiai esančio tanko (jų buvo trys, numeriai: 220, 200, 210), atrodo, Nr. 220. Šalikelėse stovėjo daug autobusų, lengvųjų automobilių, kuriuos negailestingai „malė“ ir daužė tankai su besisukančiu bokšteliu bei jame esančiu šaudymo vamzdžiu apie 5–6 m ilgio. Baisus buvo vaizdas: sudaužyti autobusai ПАЗ ir ЛАЗ (jau ir taip be stiklų) niokojami toliau, tankų variklių triukšmas, žmonių šauksmai, duslūs patrankų šūviai, kurie retkarčiais sudrebindavo orą, automatų šūviai ir pastoviai dideliu kiekiu leidžiami tankų dūmai. Pirmose eilėse stovi jaunuoliai, šokau į jų tarpą ir šiek tiek juos už savęs pastūmusi, lyg ir nesąmoningai iškėliau ranką ir pradėjau skanduoti: „laisvės! Lietuva!“ Tai mane sustiprino, pajutau, kad staiga visai praėjo baimės jausmas. Atrodo, jog tapau bejausmė, lyg sumedėjusi. Kai patranka pradėjo sukinėtis ties krūtine vos spėjau atsitraukti. Už poros metrų nespėjusį atsitraukti vyruką vamzdis partrenkė ir jis gulėjo apie 15 min. lyg be sąmonės. Tada pradėjome šaukti „okupantai! fašistai!“ Daugiausia skandavome „Lietuva!“ Šalia esanti mergina į tanką metė savo lietsargį, kurį vėliau jos draugas ištraukė (pasisukus vamzdžiui) iš šalia esančio tanko. Tarp tankų stovinti tanketė staiga pradėjo važinėti tai pirmyn, tai atgal, esantys arti žmonės vos spėjo atšokti. Taip „siūbuojanti“ tanketė „metėsi“ ant žmonių į priekį ir pavažiavusi apie 5 m sustojo. Pasigirdo siaubingas žmonių klyksmas, nes jei ji būtų dar pavažiavusi į priekį, tai būtų sutraiškiusi labai daug žmonių. Aš greitai bėgai ten, nes ten stovėjo maniškiai. Išsisklaidžius tankiems ir šlykštiems dūmams, pamatėme pirmyn atgal važinėjančias greitosios pagalbos mašinas. Tada visi 5 užkopėme šlaitu ant kalno. Buvo apie 2.15 val.
Ant kalno pamatėme daug tankų. Šalia jų ginkluoti automatais, neperšaunamomis liemenėmis ir šalmais vaikštinėjo desantininkai. Jie vis šaudė į orą, neleisdami niekam prisiartinti. Prie TV bokšto taip pat „šeimininkavo“ desantininkai. Retkarčiais, apšvietus prožektoriams, jie matėsi besisukinėjantys tarp žmonių („dirbo gelbėdami“ buožėmis). Matėsi ir greitosios pagalbos automobiliai. Apie 3.30 val. Per kariškių garsiakalbius pasigirdo „… jūs esate melo aukos… mes padėsime atstatyti darbininkų ir valstiečių valdžią…“?!
Greitai po to sėdome į automobilį ir nuvažiavome prie AT. Ten buvo neišpasakytai daug žmonių. (…) Tada pradėjo keistai nykti laiko sąvoka. O ypač kai pranešė, kad 8 ar 9 nušauti ir daug sužeistų žmonių. Vėliau, atrodo, kad V.Landsbergis, prašė apleisti aikštę moterims su vaikais ar šiaip abejojančius žmones, nes tikimasi, kad tankai gali atvažiuoti į aikštę ir gali įvykti vėl, bet dar didesnis, beginklių žmonių kraujo praliejimas. Labai daug žmonių buvo pasiryžę neapleisti aikštės, nepalikti vienų su tankais ir sužvėrėjusiais gyviais – desantininkais – mūsų išrinktų deputatų. Pasižiūrėjau į abu savo sūnus ir jų draugus. Visų veiduose „perskaičiau“ – liksime čia! Tada prisiminiau savo tėvelio, ištremto į Sibirą dar 1941 m. ir nukankinto nežinia kur, ištartus žodžius: „Atmink visada, kad kiekvienas lietuvis bei lietuvė privalo mylėti savo tautą ir Tėvynę ir, esant reikalui, pasiaukoti joms, nes tas, kuris užmiršta apie savo tautą ir Tėvynę – nevertas žmogaus vardo…“ Apsisprendžiau – geriau mirti, nei vergauti žudikams.
Vėliau kunigui davus bendrą, aikštėje esantiems žmonėms, nuodėmių atleidimą, buvo labai tylu. Visai neliko baimės jausmo ir vėl kaip stovint prieš tankus, apėmė keistas sumedėjimo jausmas, kuris manęs neapleido porą savaičių.
Namo grįžome apie 7 val. ryto, bet 9 val. atsikėlėme ir atvažiavome atgal prie AT rūmų. Pakeliui girdėjome pranešant, kad nuo 22 val. iki 6 val. įvedamas komendanto laikas, kad negalima būriuotis, mitinguoti, nes bus šaudoma, ir t.t. Šiaip taip įspraudę automobilį prie Ministrų Tarybos rūmų, mes vėl visi 5 buvome aikštėje. Išklausę informacijas, aplenkę barikadas, palikę aikštėje daugybę žmonių apie 14 val. grįžome namo, kad galėtume grįžti į Kauną nesutikę desantininkų ir nesulaukę jų patikrinimų. Tankai, su automatais ginkluotais desantininkais, stovėjo 12 km už Vilniaus – žmonėms buvo neleidžiama įvažiuoti į sostinę.
Po to visą savaitę labai blogai girdėjau, blogai valgiau (pykino). Gydytojai nustatė, kad tai lengvas traumavimas (kontūzija). Labai blogai miegojau, visai negalėjau susikaupti. Net negalėjau išsiverkti, kai sausio 16 d. buvo laidojami mūsų didvyriai. Tik nuo 27 d. pradeda praeiti „sumedėjimas“, pradėjau geriau jaustis.
