Naktį iš 1991 01 12 į 1991 01 13 buvau Vilniuje, Konarskio gatvėje, prie Lietuvos Respublikos radijo ir televizijos komiteto. Atvykau iš Kauno savo iniciatyva, autobusu, į kurį su pažįstama įlipome prie “Kauno” kino teatro keliolika minučių po 16 val. Tai buvo senos laidos “Ikarus Lux” iš Petrašiūnų, juo važiavo kažkokios įmonės ar organizacijos atstovai. Po 1,5 val. buvome Vilniuje, Konarskio gatvėje. Vos išlipus iš autobuso prie mūsų priėjo kelios moterys, klausė iš kur atvažiavom, kvietė sušalus išgerti arbatos (jos gyveno netoliese). Ant šaligatvio, netoli gatvės, kūrenosi laužas, vaikai link jo iš gretimų kiemų tempė į krūvą nereikalingas naujametines eglutes. Prie įėjimo į RTV stovėjo ant dėžių pastatytas spalvotas televizorius, prie jo būriavosi žmonės. Buvo ramu, žmonės šnekėjosi tarpusavyje, klausėsi radijo imtuvų, studentų būrelis prie palapinės dainavo, kiti žiūrėjo televizorių, būriavosi prie laužo. Pabuvusios apie 1 val., su drauge nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur situacija buvo panaši, tik žmonių kur kas daugiau, todėl ten neužsibuvusios, grįžome į Konarskio gatvę.
Pažįstama Vilniuje turėjo asmeninių reikalų, todėl apie 20 val. pasilikau viena, nusprendusi būti prie Televizijos ir radijo komiteto pastato visą naktį. Vakarėjant čia atsirado daugiau žmonių, visų nuotaika buvo džiugi, būrys spietėsi apie armonika grojančio vaikino ir šokėjų būrį. Žmonės dainavo, šoko, prie betoninės pertvaros atsisėdusios dvi merginos kankliavo, dainavo, kitur girdėjosi senosios lietuvių dainos – dainavo nedidelis ansamblis. Laikas bėgo nepastebimai, iš pastato kelios merginos ir vaikinukas išnešdavo sušalusiems žmonėms arbatos, sumuštinių. Arbata vaišino ir vaikinai atvažiavę čia krovininiu autobusiuku, kiemelyje prie autobuso stovėjo staliukas su garuojančiu sultiniu. Apie 24 val. kartu su kitais žiūrėjome centrinės televizijos laidą. Žmonių juoką sukėlė R.Nišanovo kalba apie tai, kad Vilniaus gatvėse nėra karinės technikos, keliančios grėsmę taikiems gyventojams (ypač po to, kai buvo parodyta filmuota medžiaga apie Spaudos rūmų ginkluotą užgrobimą), tačiau niekas nereagavo agresyviai, nesigirdėjo jokių piktų replikų, tik juokas. Žmonės atsakė į melą, kuris toks ryškus jiems buvo, kai po kelių valandų atsisuko ši “neegzistuojanti” technika.
Po šios laidos, išgėrusi karštos arbatos, pasukau link jaunimo būrio. Tai buvo “Tikėjimo žodis”. Savo melodingomis, džiugiomis, paprastomis giesmėmis, savaip interpretuojama evangelija pritraukė nemažą būrį žmonių – jaunų ir senesnių. Dauguma jų meldėsi, giedojo kartu. Staiga kažkas pašaukė prie televizoriaus – būrys greit praskystėjo. Priėjusi prie žmonių, susispietusių aplink televizorių, pamačiau jame žiūrovams (kartu ir telefonu) kalbantį Butkevičių (Krašto apsaugos departamento vadovą). Supratau, kad prasidėjo kažkas negero. Iš Butkevičiaus kalbos atsimenu žodžius, kad Tarybinė armija nedrįs šaudyti tikrais šoviniais į beginklius žmones (deja jo – pasak centrinės televizijos “sėjančio neapykantą, nepasitikėjimą tarybine armija” – nuomonė apie karinius vadeivas buvo per gera), kvietė susikaupti, nepanikuoti. Po kelių minučių išgirdau tankų riaumojimą. Žmonės susikabinę rankomis sutiko juos skanduodami “Laisvė!”, “Lietuva!” Visa tai truko kelias ar keliolika minučių. Po to – šūvių kruša. Automatų serijos, kurtinantys tankų šūviai, kieme pro tankų dūmus sunku buvo ką nors įžvelgti. Žmonės, stovėję prie betoninės sienos netoli įėjimo į komitetą, atsitūpė, susispaudė (tarp jų ir aš). Šūviai kurtino, šoviniai (kiek supratau iš garso) atsimušinėjo į sieną virš mūsų galvų. Vienu metu pajutau smūgį (nestiprų) į dešinę koją (tikriausiai tai buvo oro banga nuo sprogimo), atsisukusi į kiemo pusę pamačiau pro dūmus link įėjimo į Televizijos pastatą bėgančių desantininkų vorą. Po kelių sekundžių išgirdau dūžtant stiklus. Žmonės, po kelių sekundžių atsigavę nuo šūvių krušos (dabar jie buvo retesni), svarstė jau atsistoję, ar pateko desantininkai į pastato vidų, nes aš ir šalia manęs stovintys žmonės nematėme desantininkų prasiveržiant pro prie pat įėjimo susispietusius žmones. Vyrai, suradę kelias gilzes ant žemės, aptarinėjo, ar buvo šaudyta tikrais koviniais šoviniais. Visuotinės panikos, masinio žmonių bėgimo nebuvo (o to desantininkai, aišku, tikėjosi). Aš (iš žmonių elgesio atrodė, kad ir kiti) maniau, kad pagrindinė desantininkų operacija baigta, nors dar girdėjosi pavieniai šūviai, po kiemą, pilną dūmų, slankiojo prožektoriaus spinduliai. Moteris, stovėjusi šalia manęs, paėmusi už rankos, nutempė mane prie vielinės tvoros (esančios ant žmogaus ūgio aukščio šaligatvio dešinėje Televizijos pastato), nes mane krėtė stiprus drebulys. Mes užėjome ant šaligatvio nuo Konarskio gatvės, mane lydėjusi moteris įkalbinėjo eiti pas ją atsigauti, bet aš nesutikau, todėl ji nubėgo, palikusi mane, vis atsigreždama ir įkalbinėdama. Aš iš pradžių lyg ir sekiau paskui, bet atsisukusi nepatikėjau savo akimis: nuo Konarskio gatvės į žmones, stovėjusius prie įėjimo į pastatą, atsisuko tankas ir pačiu kiemo centru, laužydamas medelius ir gyvatvorę nemažu greičiu pajudėjo į juos. Paskui jį – visa tankų vora. Pirmasis sustojo, užvažiavęs ant laiptų, jo vamzdis pakilo į viršų, nes vikšrai užvažiavo ant laiptų (jis stovėjo įstrižai, pakilęs priekiu). Toliau dairytis nebuvo kada, nes ant šaligatvio, ant kurio aš stovėjau, pradėjo lipti žmonės, daugiausia moterys. Tai nebuvo lengva, nes dauguma buvo su sijonais (apranga nepritaikyta tokiam “alpinizmui”), o šaligatvio atbraila toje vietoje buvo žmogaus ūgio. Tempiau, ką pagavusi už rankų aukštyn, tuo tarpu šaudymas dar labiau sustiprėjo, ypač kurtinantys patrankų šūviai. Žmonės, prisidengę ausis, pamažu traukėsi patvoriu. Kelią atgal į kiemą nuo Konarskio gatvės jau buvo užtvėrusi policija, atgal įeiti neleido. Prie pat manęs sustojusioje greitosios pagalbos mašinoje gydytojas tvarstė žmogų sukruvinta galva, tuo tarpu jį pašaukė kolega (reikėjo padėti moteriai su abiejų kojų atvirais lūžiais) ir šis, nebaigęs tvarstyti išbėgo iš mašinos. Žmogus (apie 30–40 metų vyras) išlipo iš mašinos ir paėjęs toliau atsirėmė į tvorą. Pabaigiau užvynioti tvarstį, pro kurį sunkėsi kraujas, klausdama, kaip tai atsitiko. “Su buože per galvą” – tik tiek tepasakė. Tuo tarpu į greitosios pagalbos mašiną atnešė neštuvais apie 30 metų moterį imobilizuotom abiem kojom. Aš patariau sužeistajam grįžti į mašiną ir važiuoti su medikais į ligoninę. Moteris mašinoje gulėjo tylėdama, pablyškusi, kandžiodama rankos pirštus. Šį vaizdą filmavo operatorius (turbūt – japonas, jį teko matyti ir vėliau), greitosios pagalbos mašina nuvažiavo. Tuo tarpu Konarskio gatvėje ir giliau išsirikiavo triguba pastato apsauga. Arčiausiai žmonių stovėjo milicija, neleisdama prieiti prie sužvėrėjusių desantininkų, kurie į žmonių kalbinimą atsakydavo šaukdami “triaukščiais” keiksmažodžiais, už jų ginkluoti desantininkai, o kiemo teritorijoje – tankiau sustojusi civiliai apsirengusių žmonių eilė. Televizijos pastatą saugoję žmonės dar ilgai nesiskirstė, nors per garsiakalbį lietuviškai kalbantis balsas tikino, kad šiuo metu labai reikalinga ramybė, kvietė skirstytis į namus, tikino, kad jis, atrodo, atstovaujantis Nacionalinio gelbėjimo komitetą, nenorįs kraujo praliejimo.
Tuo metu šaudymas (pavieniai šūviai) tebesitęsė. Name, prie kurio stovėjau, kai kur buvo išdaužyti langai. Prožektorius iš RTV kiemo, neaišku kokiu tikslui, švietė paeiliui į tamsius šio namo, esančio priešais RTV, langus, laikydamas į juos nukreiptą spindulį apie minutę laiko. Žmonės visgi nesiskirstė, o po valandos link manęs pradėjo bėgti užsidengę veidą šalikais, rankomis. Ir aš pajutau kažkokį aštrų kvapą, prisidengiau veidą šaliku ir pasitraukiau. Nuėjau kiemais link Tarpmiestinio telefono stoties, esančios netoliese. Čia stovėjo vienas prie kito sustatyti autobusai (daugiausia jų iš Palangos), kūrenosi laužai, garsiai kalbėjo radijo imtuvas. Tada pirmą kartą ir išgirdau apie šios nakties aukas. Tą valandą jų buvo žinoma 11. Daugiau pasakoti, turbūt, neverta. Visa tai mano asmeniniai pergyvenimai. Pasakysiu tik tiek, kad nors jau praėjo dvi savaitės po tų įvykių, aš nebesijaučiu saugi net būdama savo namuose. Mane persekioja jausmas, kad sužvėrėję desantininkai bet kada gali įsiveržti ne tik į Kauno televizijos pastatą, Sitkūnus, Juragius ir kitur, bet ir į mano namus. Iki šiol krūpčioju ir puolu prie lango išgirdusi gatvėje sunkiasvorės mašinos triukšmą. Man atrodo, kad važiuoja tankai.
1991 m. sausio 28 d.
