Sausio 12 d. (šeštadienį), 11.30 val. išvažiavau iš Kuršėnų į Vilnių. Važiavau pas brolį, taip pat o norėjau pažiūrėti, kas vyksta sostinėje. Apie 23 val. aš su brolio žmona Gražina (brolis pasiliko saugoti vaikų) nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos, Ministrų Tarybos. Vėliau nuvykome prie Radijo ir televizijos komiteto pastato. Man, kaip iš provincijos atvažiavusiam, paliko labai didelį įspūdį daugybė žmonių, jų nuoširdumas ir vienybė. Prie vieno pastato (arčiau kelio) žmonės buvo susikūrę laužus, grojo armonika, žmonės šoko.
Po kiek laiko išgirdome tanko šūvius. Kas turėjo mašinas, važiavo prie Televizijos bokšto, sakė, kad jį puola kareiviai. Po kiek laiko kelyje pasirodė daug žiburių – atvažiavo tanketės. Aš su Gražina stovėjau kitoje kelio pusėje, kai iš tankečių pradėjo lipti desantas. Aš puoliau per gatvę prie laiptų. Man bėgant ir susilyginus su desantu vienas kareivis metė kažką į viršų – pasirodo tai buvo sprogstamasis paketą. Reikėjo apibėgti autobusus, kurie buvo sustatyti aplink pastatą. Mes stovėjome ant laiptų, o kareiviai mus puolė, su „bananais“ mušė žmones, šaudė į viršų iš automatų. Aš iškėliau rankas į viršų, tad man kliuvo tik per rankas. O priešais mane stovėjęs vyras nespėjo to padaryti, tai kareivis kelis kartus jam skėlė „bananu“. Kareiviai į žmones mėtė sprogstamuosius paketus. Vienas paketas sprogo visai man už nugaros. Kareiviai šaudė į viršų, mušė „bananais“. Mane ir dar kelis žmones nustūmė nuo laiptų. Aš vėl apibėgau autobusus ir su vyrais puolėm stumti kareivius – galvojom visus nustumti nuo laiptų. Kai kelis nustūmėm, vienas pradėjo šaudyti į kojas. Tuo tarpu du kareiviai per langą įsiveržė į pastatą. Mus apsupo iš visų pusių, atsirėmėm į autobusą, o iš visų pusių šaudo, lupa „bananais“. Žmonės išlaužė galines autobuso duris ir pradėjo lįsti į autobusą. Aš įlipau į autobusą per priekines duris, o per vairuotojo duris su kitu vyru iššokau. Bėgau per kelią. Pamačiau atvažiuojantį tanką. Jis negalėjo pravažiuoti, nes ant kelio stovėjo lengvoji mašina. Supuolę žmonės mašiną patraukė į šalikelę. Tankas pavažiavo parko link ir du kartus iššovė. Išbyrėjo aplinkinių namų langai. Kareiviai mus nubloškė į kitą kelio pusę ir neleido praeiti – šaudė į viršų. Išmetė dvi „šaškes“, kurių dūmai griaužė akis.
Atvažiavo mūsų milicija ir atskyrė mus nuo kareivių. Iš kitos pusės atvažiavo du autobusai. Jie sustojo kitoje kelio pusėje ir iš jų pasipylė žmonės. Pamaniau, jog jie atvažiavo mums padėti, ir tik vėliau pamačiau, kad jie visi su raudonais raiščiais ant rankų ir ginkluoti geležiniais virbais. Tik vėliau supratau, kad čia jedinstevininkai.
Pastatą puolė tikri desantininkai: stambūs, aukšti vyrai. Visi su šalmais, neperšaunamomis liemenėmis, „bananais“ ir automatais. Mačiau kelis sumuštus vyrus: ant veidų mėlynės, praskeltos galvos. Kiti sakė, kad vienam vyrui peršovė koją. Negirdėjau, ar buvo daugiau sužeistųjų, bet manau, jog buvo.
Tiesa, kai tik užėmė pastatą, per radiją pradėjo šnekėti, kad Vyriausybė nebekontroliuoja padėties, kad jie nenori kraujo praliejimo, kad jie tikroji darbininkų valdžia. Visą laiką, kol tas radijas kalbėjo, žmonės švilpė, rėkė, skandavo „Lietuva“.
1991 m. sausio 22 d.SAVICKAS Zigmantas, Kuršėnai (Lietuvos radijas ir televizija)
