Prie Vilniaus TV bokšto budėjau 1991 01 12–13 d. naktį, maždaug nuo 12 d. 21.30 val. Iš pradžių buvo ramu. Apie 24.00 val. kažkas pasakė, kad užimta Ministrų Taryba. Tai sujaudino žmones, bet greitai išsiaiškinome, kad tai netiesa. Vėliau pasirodė keli milicijos uniforma apsirengę vyrai. Vienas iš bokšto apsaugos vyrų pasakė, kad tų žmonių nepažįstąs ir patarė būti atsargesniems.
Po kurio laiko per garsiakalbį buvo pranešta, kad link TV bokšto artėja tankai. Budėję žmonės greitai eilėmis sustojo aplink pastatą ir susikibę už parankių ruošėsi sutikti desantininkus. Saugoję bokštą iš vidaus uždarė duris ir užgesino šviesas. Neužilgo pasigirdo tankų burzgimas. Aš stovėjau prie pat durų, antroje nuo jų eilėje. Privažiavusių tankų per žmonių galvas nemačiau. Regėjau tik kylančius baltus dūmus. Tankai pradėjo šaudyti (tuščiais šoviniais). Žmonės stovėjo vietoje, dainavo, šaukė “Lietuva”. Iš jų pusės jokių “aštrių” šūkių ar veiksmų. Taip pat negirdėjau, kad desantininkai ragintų skirstytis, ar įspėtų apie galimus savo veiksmus. Per radiją išgirdome paskutinius diktorės žodžius “Mes laikomės, mes dar gyvi” (ar panašiai). Jai nutilus, dešinėje, už tvoros, pamačiau artėjančių kitų tankų virtinę. Greitai jie pasirodė iš priešingos pusės, man iš kairės, prie pat pastato. Ant tankų sėdėjo desantininkai su automatais rankose. Pirmas tankas stabtelėjo ties durimis, kur stovėjau aš, po to pavažiavo į dešinę ir sustojo. Paskui jį sekė kiti. Ant pirmojo tanko sėdėjęs kariškis, prieš sustojant, įdėmiai žvalgėsi į mūsų pusę, lyg ko ieškodamas. Dalis desantininkų nušoko ant žemės. Pasigirdo stiprus trenksmas ir stiklai už mūsų nugarų subyrėjo į šukes arba suskilo. Po akimirkos pamačiau, kaip žmonės, esantys nuo manęs už 2–5 m lyg kokios jėgos pastumti atsirado maždaug 4 m atstumu nuo pastato. Bandę priešintis ir grįžti buvo kareivių grubiai nustumti. Desantininkai greitai įbėgo į pastatą. Iš ten pro išdaužtus langus iš vandens žarnų pasipylė vanduo.
Pirmas aukštas buvo pilnas desantininkų, todėl bandymai užpildyti susidariusią spragą buvo beprasmiški. Kareiviai daužė iš vidaus neiškritusius stiklus, šaudė mums virš galvų ir stūmė už pastatą apsupusių tankų. Pasipiktinusių žmonių skandavimus lydėjo automatų šūvių serijos ir sprogimai, sukeliantys stiprias oro bangas.
Pasitraukusi į esančios prie bokšto aikštelės vidurį girdėjau, kaip pastato viduje dužo stiklai, o pro bokšto langelius mačiau į viršų lipančių žmonių kojas. Prie bokšto pastatytas prožektorius apšvietė teritoriją, panašų prožektorių pastebėjau ant netoliese esančio gyvenamojo namo stogo. Atsirado sužeistų, nes pasigirdo šauksmai, kviečiantys gydytoją. Nuo bokšto ėjo žmonės: svyruodami, susiėmę už galvų. Matyt, nukentėję nuo sprogimo. Tolesnių įvykių nemačiau.
