Pasakojimas apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje prie Televizijos bokšto
Vilniuje buvome apie 21 val. (iš Dotnuvos-Akademijos išvykome 17.30 val.). Pasiteiravę milicijos (policijos) patrulio, kuris stovėjo sankryžoje (viaduke) prie įvažiavimo į TV bokštą, kur labiausiai trūksta budėtojų, nusprendėme pasilikti prie bokšto. Budėjimo pradžioje grėsmės nejautėme. Atvykę instituto žmonės išsiskirstė po TV bokšto teritoriją. Aš likau kartu su dar trimis vyrais. Nusprendę, kad prie TV bokšto ramu, nutarėme aplankyti kitus mieste saugomus objektus: Spaudos rūmus, Aukščiausiąją Tarybą, Televizijos ir radijo komitetą (Konarskio g.) ir Tarptautinę (tarpmiestinę) telefonų stotį (Žemaitės, Savanorių g.). Tikslų laiką nusakyti sunku. Prie AT buvome tuo metu, kai koncertavo “Armonikos” ansamblis, o po jo pradėjo koncertą “Varpo” choras, ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų ir priešais esančioje aikštės dalyje vyko diskoteka. Prie RTV (Konarskio g.) buvome tuomet, kai E. Bučelytė skaitė vakaro žinias (žiūrėjome televizorių, buvusį prie šoninio įėjimo į naująjį TV pastatą). Po to nuėjome prie Telefonų stoties, o iš ten aš nuėjau pas tėvus (gyvena Savanorių pr.), kur buvau apie 20 min. (tai buvo tarp 0.30 ir 1.15 val.). Vėliau grįžome prie TV bokšto (važiavome troleibusu nuo “Kauno” stotelės). Prie bokšto buvome apie 2 val. Po kelių minučių pasigirdo balsas, kad supamas TV bokštas, trūksta žmonių prie paties bokšto. Mes bėgome prie bokšto, užlipome kopėčiomis, buvusiomis arti požeminio įėjimo į bokštą. Atsistojome prie įėjimo į patį bokštą (laiptų). Girdėjosi balsas: “Mus supa… mes dar gyvi” ir pan. Vėliau pranešimas, kad puolama iš kairės. Dalis žmonių bėgo į tą pusę. Pasigirdo pabūklų šūviai. Iššovė 4 ar 5 kartus su nedidelėm pertraukom. Po 3–5 min. buvo pranešta, kad puolimas tęsiamas jau iš dešinės pusės. Ne už ilgo pamačiau važiuojančias karines mašinas su įjungtomis šviesomis. Jų neskaičiavau, bet manau, jog buvo apie 10 karinių mašinų. Dar girdėjosi balsas: “Mes gyvi…, mes dar gyvi…” Tuo pačiu metu girdėjosi įvairus šaudymas. Taip pat girdėjosi ir balsas, sklidęs iš karinės mašinos: “Čia Nacionalinio gelbėjimo komitetas! Jūs apgauti! Eikite namo pas savo vaikus! Parlamentas užimtas!” (Žodžiai gal ir ne visai tikslūs, bet atspindintys mintį.) Stovėdamas prie bokšto mačiau melsvą pašvaistę ties Vingio parku ir kairiau, maždaug ties Spaudos rūmais. Iš kairės pusės atbėgę žmonės ieškojo kažkokio autobuso vairuotojo (vardo nepamenu), pasakė, kad išbyrėjo autobuso langai. Vairuotojas nubėgo pasižiūrėti, bet netrukus grįžo. Tuo metu iš kairės pusės asfaltu atvažiavo karinės mašinos. Prieš mus sustojo nedidelis tankas (karinėje technikoje nenusimanau). Ant jo sėdėjo 3–4 kareiviai. Jų automatai buvo su durtuvais. Vienas iš jų kažką uždėjo ant vamzdžio ir iššovė į viršų. “Šovinys”, nubrėžęs nedidelę švytinčią trajektoriją, nukrito dešinėje nuo manęs apie 2 metrus. Pradėjo kilti dūmai. Manėme, kad ašarinės dujos ar panašiai, bet nuo tų dūmų jokio pojūčio nebuvo. Po kelių sekundžių maždaug į tą pačią vietą nuo to tanko buvo įmestas sprogstamasis paketas. Pasigirdus sprogimui pradėjo byrėti TV bokšto stiklai. Tuo pat metu kareiviai nuo tankų šaudė mums virš galvų (ar tuščiais, ar koviniais šoviniais pasakyti negaliu, nuo ko byrėjo stiklai – nuo kulkų ar nuo sprogimų oro bangos, taip pat nesiimu spręsti). Mes atsitraukėme nuo bokšto, prisispaudėme prie tankų. Pajutome didelį spaudimą iš dešinės pusės. Žmonės toje pusėje griuvo, nugriuvo ir šalia manės stovėjusi moteris (šviesia skarele, tamsiu paltu). Ją bandžiau pakelti, bet spaudimas iš dešinės buvo labai didelis, mane nustūmė nuo laiptų. Atsigręžęs už nugaros pamačiau kareivį. Kartu su kitais žmonėmis buvau išstumtas tarp 2 karinių mašinų (tankų). Sustojęs už tankų, bandžiau pamatyti, kas ten įvyko. Pamačiau, kad keturi vaikinai už rankų ir kojų neša sužeistą draugą (gal mirusį). Pasitraukiau ir aš. Šūviai nesiliovė, kai kurie žmonės bėgo. Visą tą laiką po visą teritoriją šmėžavo prožektorių šviesos.
Aprašyti įvykiai truko kelias minutes. Vėliau šaudymas tęsėsi visoje TV bokšto teritorijoje. Buvo daug sužeistų ir užmuštų. Tai mačiau savo akimis, nes 4–5 kartus buvau netoli įėjimo į pastatą, kur registruojamos ekskursijos. Šioje vietoje buvau susitaręs susitikti, be to, ieškojome kitų dingusių draugų. Nuo bokšto išvažiavome apie 7 val. Mačiau visus tuo metu vykusius įvykius, bet manau, kad tai nelabai svarbu. Gal būt svarbesnis šis pastebėjimas: SSSR kareiviai metodiškai švietė į priešais esančių namų viršutinių aukštų langus – ieškojo “priešų”.
1991 m. sausio 17 d.
