Praėjo lygiai savaitė po to kruvinojo sekmadienio.
1991 m. sausio 12 d. 18 val. kartu su šimtais kitų kėdainiečių (buvo 7 autobusai) išvykome budėti į Vilnių, prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje. Atvykome apie 21 val., mus pasitiko budintis (su žaliu raiščiu) ir nurodė vietą, kur pastatyti autobusus. O jie buvo sustatyti aplink minėtus pastatus. Žmonės degino laužą prie pat gatvės, vaikščiojo labai ramiai: kas vieni, kas su vaikais, kas su šunimis. Apie 24 val. nuėjau paklausyti jaunų evangelikų giesmių. Jie meldėsi. Pagiedojau su šiuo, man labai patikusiu jaunimu ir sugrįžau prie pagrindinio įėjimo į komitetą, kur koncertavo “Armonikos” ansamblis. Žmonės šoko, dainavo. Koncertas pasibaigė apie 2.00 val. Išgirdome šūvius kažkur tolumoj. Pasigirdo tankų riaumojimas. Jie važiavo link centro, retkarčiais pašaudydami. Pradėjome skanduoti “Gėda!”, “Gėda!”, manėme, kad gąsdina.
Tačiau tankai, turbūt apsisukę kažkur sankryžoje, staiga sugrįžo. Buvo lygiai 2.00 val. Ir kai pamačiau iš tankų liukų lendančias šalmuotas galvas, tai supratau, kad čia jau negąsdinimas. Prasidėjo šaudymas ir sprogimai, iš visų pusių ritosi tiršti dūmų kamuoliai. Dėmėtom uniformom kariai šaudė ir tuščiais, ir koviniais šoviniais. Labai aiškiai matėsi dangų skrodžiančios ugninės kulkos. Mes skandavome “Lietuva!”, “Lietuva!”, o vėliau – “fašistai!”, “fašistai!” Mus spaudė prie pastato sienų ir tvorų. Didžiausia spūstis buvo prie pagrindinio įėjimo, kur ir žuvo mūsų kėdainietis Alvydas Kanapinskas. Aš atsidūriau prie Radijo ir televizijos komiteto vartų, prie kurių stovi ženklas “Įvažiuoti draudžiama” (plyta). Spėjau pagalvoti ir apie mirtį, o mirti, patikėkit manim, buvo visai nebaisu.
Kareiviai keikėsi ir rėkė, kad mus nušaus, daužė žmones su šautuvų buožėmis. Kareivių akys buvo išsprogusios ir negyvos. Garantuoju, kad jie buvo kažko prigirdyti.
Paskui, įrėmę į mus automatus, nuvarė į kitą gatvės pusę, kur, man rodos, stovi devynaukščiai namai. Nuo sprogimų namų langai byrėjo vienas po kito. Mačiau, kaip japonų žurnalistai filmavo lauke ir įlėkę į vieno namo laiptinę kasetes išiminėjo ir atidavinėjo jauniems vyrams (turbūt lietuviams). Kareiviai paleido kažkokias dujas, vienos lyg atsidavė supuvusiu kiaušiniu, kitos buvo ašarinės.
Daug moterų sulėkėm į laiptinę. Kai kurie šio namo gyventojai siūlė užeiti atsigerti arbatos, pailsėti.
Pasigirdo ir šlykštus balsas iš ruporo, manau, kad įtaisyto “Ikaruse”. Kalbėjo lietuviškai. Rėkė, kad dabar mes būsime laisvi, kad bus darbininkų valdžia, liepė skirstytis namo. Padvelkė 1917 m. revoliucija, kurią aš mačiau tik filmuose. Pasidarė be galo baisu, kai pagalvojau, kad vėl gali būti sunaikinta mūsų atbundanti kultūra, sugriauti kryžiai ir kiti paminklai. Autobusų mums neatidavė, nes reikėjo Jedinstvo banditams ir kareiviams juos iškraustyti, išimti iš krepšių maistą, pinigus, rūbus. Iš manęs asmeniškai pavogė dešrą ir gabalinį cukrų. Negaila, tegul užspringsta...
Prastovėjome lauke iki 8 val. ryto. Tik po to atidavė mūsų autobusą, kuriuo grįžome į Kėdainius. Nuo viso šito baisaus vaizdo atsipeikėjau tik Šėtos miestelyje, kai pamačiau kabančias trispalves, perrištas juodais kaspinais. Aš tyliai pasakiau, kad mes pardavėme Lietuvą ir keli pagyvenę vyrai verkė kartu su manim. Bet ką mes galėjome padaryti?..
Šios aukos nebuvo veltui, jos atvėrė akis labai daug kam, kurie iki šiol dar svyravo, į kurią pusę palinkti. Tokių, deja, buvo ir mūsų autobuse.
Sausio 26 d. ruošiuosi vėl į Vilnių, saugoti AT rūmų. Ir nė kiek nebaisu, kad tik Lietuva būtų laisva, kad mūsų vaikai ir anūkai gyventų gerai. Aš labai laiminga, jog buvau ten, Vilniuje, nes namie tikrai būtų buvę be galo sunku.
