1991 m. sausio 12 d. (šeštadienį) apie 9.00 val. išvykau autobusu į Vilnių. Planavome vykti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Būdami kažkur už Trakų per radiją išgirdome pranešimą, kad labai reikalinga žmonių parama prie Televizijos bokšto. Pasitarę nutarėme – važiuojame prie bokšto. Dar sutarėme, kad tie, kurie norės grįžti namo, renkasi prie autobuso 18.00 val. Prie bokšto nustebino žmonių gausa. Kažkoks anksčiau man nepatirtas jausmas, tai buvo didžioji tautos šventė. Supratau, kad liksiu iki ryto. Mane labai paveikė vietinių žmonių gerumas, jų rūpestis atvažiavusiais. Į vakarą ištuštėjo, išsiskirstė, liko jaunimėlis. Apėjau laužus, kurie šildė ir ramino, turistų salėje išgėriau arbatos, pasiūlė sultinio. Nežinau kiek buvo valandų kai pranešė – tankai. Vairuotojai pradėjo varinėti užtvarai paruoštas mašinas, sujudo lengvieji automobiliai. O tolumoje jau girdėjosi ūžimas – gąsdinantis ir nežinomas. Pasirodė žiburiai. Daug žiburių. Mano nusistebėjimui žmonės metėsi prieš tankus. Aš išsigandau. Pliūptelėjo patrankos šūvis, pradėjo tratėti automatai. Užlipau šlaitu prie tvoros. Girdėjau ir šaukiančius “Litva, Litva!”, pagalvojau, kad rusai. Ir staiga per triukšmą išgirdome, kad iš kitos pusės veržiasi tankas. Visi prie bokšto... Rankomis išlaužėme tvorą ir pasileidom prie bokšto. Stovėjau priekyje, prie pat centrinio įėjimo į bokštą. Jau buvo matyti tankas, o žmonės vis bėgo ir bėgo. Mačiau, kaip iš prie pat sustojusio tanko išlindo, matyt, vadas. Apsidairė. Pasidarė kraupiai tylu, kažkas pasakė: “Vyrai, susikabinam rankomis”. Ir šūvis. Kurtinantis, gniuždantis. Išgirdau stiklų dužimą. Stebėjau rankas, kurios metaliniais strypais daužė priekyje stovėjusių galvas. Mėtė sprogmenis. Atsimenu pagalvojau – saugok akį (esu vienaakis), stengiausi nusisukti nuo jų. Kiek tai truko - nepamenu. Kada atsikvošėjau, pamačiau šalimais kruvinus, suplėšytais drabužiais žmones. Vyrus ir moteris, viena vis kartojo “jie liko ten, jie liko ten”. Atsisukau, nuo bokšto buvau nuėjęs kokius 30 metrų, visas tarpas gulinčių žmonių. Plykstelėjo akinantis spindulys ir tik tada pagalvojau “toliau nuo tos šviesos, greičiau į tamsą”. Jaučiau didelę didelę skriaudą, norėjosi verkti.
Nuo bokšto pasitraukiau 6.00 val. Parvežė Šakių autobusas.
