1991 m. sausio mėn. 12 d. atvažiavome į Vilnių. Iš pradžių užvažiavome pas Vilniuje gyvenančią seserį, nes norėjome pažiūrėti Maskvos programą, kai pažiūrėję perjungėme Vilniaus programą, išgirdome žodžius “paskubėkite, rytoj jau gali būti per vėlu”. Nieko nelaukdami sėdome į mašiną. Mes buvome šešiese, važiavome dviem mašinom. Pirmiausia skubėjome prie Televizijos bokšto. Ten buvo daug žmonių. Išgirdome pranešimą, kad neklausytume dezinformacijos, jog yra puolama Aukščiausioji Taryba. Mes stovėjome prie bokšto, dainavome, po to ėjome pasivaikščioti. Apėjome visą plotą, kur buvo užtverta tvora. O kai sugrįžome, sulindome per vielinėje tvoroje padarytą angą į teritoriją: ten pakraščiuose jaunimas degino laužus, dainavo. Pasigirdus šūviams, nubėgome prie tvoros, ten nuo skardžio matėsi tankai. Jie buvo sustoję, nes kelias buvo užstatytas smėlio barstymo mašinomis. Kažkas iš minios pasakė: “paskubėkime prie bokšto, nes jie netrūks atvažiuoti”. Nubėgę prie bokšto, sustojome toje bokšto pusėje, kur visu garsu sirena šaukė visus į pagalbą. Sirenos kauksmą nustelbdavo tankų šaudymas. Matėme, kaip per tvorą šokinėja žmonės ir bėga link mūsų. Iš pradžių manėme, kad tai desantininkai, bet vėliau įsitikinome, jog tai vietiniai gyventojai, pabudę nuo šaudymo ir sirenos gausmo, bėga saugoti Televizijos bokšto. Mes apstoję bokštą šaukėme “Lietuva!”, “Lietuva bus laisva!” Per tvoras tiesiai link bokšto važiavo tankai. Šaudydami privažiavo prie bokšto, iš tankų iššoko desantininkai, ginkluoti automatais, ant kurių buvo uždėti durtuvai-peiliai, ir pradėjo eiti link mūsų. Jie ėjo kažkaip pasišokinėdami ir buvo išsirikiavę trikampio forma. Vyrai, stovėję pirmoje eilėje, bandė su jais kalbėtis, tačiau desantininkai nieko negirdėjo ir net nesustoję puolė priekyje stovėjusius (per pora žmonių nuo manęs). Dužo stiklai, šaudė, sprogdino – tuščiomis rankomis negalėjai pasipriešinti šiai kraugerių armijai.. Paklaikusiais žvilgsniais žiūrėjo žmonės ir negalėjo patikėti, kad taip galėjo pasielgti su beginkliais, taikiais gyventojais. Mes, nepajėgę apginti Televizijos bokšto, traukėmės link gatvės, nes jau nebuvo galima ką nors pakeisti. Vis dar aidėjo šūviai, buvo sprogdinami paketai, dužo stiklai, kilo dūmų kamuoliai. Mes ėjome link tvoros. Perlipome per tvorą, kurią buvo išvertęs tankas, ir skardžiu nusileidom žemyn, link gatvės. Gatvėje stovėjusios mašinos buvo pervažiuotos tankų. Viena po kitos važiavo greitosios pagalbos mašinos, vežė sužeistuosius. Vyras neleido man žiūrėti, kaip suteikinėjo pirmąją pagalbą sužeistiesiems. Suradę mašiną, laukėme brolio ir sesers, kurie vis dar nesirodė. Sesers vyras pasiliko laukti, o mes nuvažiavome pas seserį į namus. Ten vieni buvo palikti mažamečiai vaikai. Mums sugrįžus, neužilgo parvažiavo ir jie. Broliui buvo prakirstas pirštas ir susmigę į galvą stiklai, o sesers galvoje buvo raudonos dėmės ir daug mažyčių stikliukų.
Tai viskas, ką aš mačiau ir patyriau tą kruvinąjį sekmadienį.
Laisvę Lietuvai!
