1991 m. sausio 12 d. vakare, apie 22 val., buvome Vilniuje. Į Vilnių iš Kauno atvažiavo mano žmona, jos brolis ir jos sesuo. Vilniuje apsistojome pas kitą žmonos seserį ir jos vyrą. Pažiūrėję Maskvos programą “Televizijos naujienų tarnyba”, persijungėme Vilniaus televizijos programą ir išgirdome diktorės pasakymą, kad “rytoj gali būti per vėlu”. Susėdę į mašinas nuvažiavome prie Televizijos bokšto. Mes buvome šešiese. Mašinas palikome aikštelėje prie gyvenamojo namo ir nuėjome prie Televizijos bokšto. Prie bokšto žmonės dainavo, kūreno laužus. Buvo smagu ir linksma, žmonės net nenujautė, kokia artėja nelaimė. Žmona manęs paklausė, kodėl aš nedainuoju. Aš atsakiau, kad man ne iki dainų. Aš jaučiau, jog kažkas turi įvykti negero. Kai važiavome į Vilnių, aš žmonai sakiau, kad mes ne į teatrą ar į kino filmą važiuojam, o važiuojam į tigro nasrus. Vėliau mano žodžiai išsipildė.
Apie 24 val. per radiją, esantį bokšte, pranešė, kad yra puolama Aukščiausioji Taryba, bet po 10 min. pranešė, jog tai dezinformacija. Apie 0.30 val. atvažiavo liaudies dainų ansamblis. Truputį pastovėję, mes nuėjome aplink bokštą. Ėjome palei tvorą. Jaunimas kūreno laužus, dainavo. Į bokšto teritoriją patekome pro tvoros plyšį. Priėję, apėjome aplink jį. Žmonos sesers vyras pasiūlė nueiti iki mokyklos, kurioje jis dirba. Tačiau nueiti iki mokyklos neteko. Priėję tvorą, mes pamatėme atvažiuojančius tankus. Jie sustojo prie smėlio barstytuvų. Kažkas iš minios pasakė, kad bėgtume prie bokšto, nes tankai netrukus atvažiuos. Mes sustojome prie bokšto, ten, kur kaukė sirena. Tankai, stovėdami gatvėje, šaudė, bet šaudymo garsą nustelbė sirenos gausmas. Nuo bokšto matėsi, kad per tvorą šokinėja žmonės ir bėga prie bokšto. Iš pradžių maniau, jog tai desantininkai, bet tai buvo žmonės, skubėję į pagalbą. Apie 2 val. nakties pamatėme baltos spalvos raketą, tai tikriausiai buvo puolimo ženklas. Mes šaukėme “Lietuva, Lietuva bus laisva!” Pirmas tankas įvažiavo į bokšto teritoriją tiesiai per tvorą, o jam iš paskos tanketės. Ant jų sėdėjo desantininkai. Privažiavę prie mūsų desantininkai nušoko nuo tankų ir puolė mus. Jų veidai buvo lyg mediniai. Stovėję vyrai bandė su jais kalbėtis, bet jie nieko nekalbėdami puolė beginklius žmones. Desantininkai vienoje rankoje laikė automatus, kitoje – “bananus”, ar daiktus, panašius į juos. Ant automatų buvo uždėti peiliai. Aš pagalvojau: “jei gausiu bananų, tai gausiu”, bet kai pamačiau, kad šalia manęs nudūrė pagyvenusį vyrą, supratau, jog tai – ne juokai. Aš uždengiau žmonos galvą, kad jai nekliūtų, nes ji buvo su balta skarele, kuri naktį buvo gerai matoma. Po kelių minučių pasigirdo langų daužymas, kareiviai mėtė sprogstamuosius paketus, netoliese šaudė iš automatų. Žmona ėmė klausinėti: “Ką daryti, ką daryti”. Sakau: “Traukiamės iš čia”, nes desantininkai buvo jau viduje. Žmonės nesitikėjo tokio žvėriškumo, kokį parodė “fašistinė tarybinė armija”.
Mes ėjome pro tvorą, kuri tankų buvo išversta. Nusileidome šlaitu į gatvę. Pamatėme tankų sutraiškytą smėlio barstytuvą ir lengvuosius automobilius. Prie bokšto girdėjosi šūviai, spigino nuo tankų prožektoriai. Tankai vis šaudė. Byrėjo aplinkinių namų langų stiklai. Praeidami pro greitosios pagalbos automobilį, matėme nešamus sužeistuosius, o gal ir nušautus žmones. Greitosios pagalbos mašinos važiavo viena po kitos. Žmonės sužeistuosius vežė ir savomis mašinomis. Žmona ir jos sesuo buvo apimtos nervinio šoko. Aš joms neleidau žiūrėti, kai nešė sužeistuosius ir žuvusiuosius.
Tai viskas, ką matėme tą kruvinąjį sekmadienį.
