Pasakojimas apie 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje prie Televizijos bokšto
Prie Televizijos bokšto atvažiavome sausio 12 d. apie 21 val. Susitarėm susitikti kas dvi valandas prie autobuso ir pasiskirstėm kas sau. Žmonės vaikšto, linksminasi, dainuoja, vaišina vienas kitą arbata, kava. Su mumis buvo muzikantas R. Kaziukėnas. Jis pradėjo groti, žmonės šoko. Šiek tiek vėliau atvažiavo “Armonikos” ansamblis ir vėl visi šokom, dainavom. Apie 23.00–23.30 val. per radiją pranešė, kad žmonės gali šiek tiek pailsėti, nes budriausiems reikia būti nuo 2 iki 6 val.
Po to vėl pasiskirstėm: kas dar liko dainuoti ir šokti, o mes keturiese nuėjome prie pat bokšto. Apie 1.00–1.30 val. kažkas pasakė, kad pasirodė tankai. Jie tuo momentu, matyt, buvo prie RTV komiteto. Iš tolo girdėjosi šūviai, įsijungė sirena prie Televizijos bokšto. Ji gaudė apie pusvalandį.
Mes susikabinom rankomis ir gyva grandine apjuosėm bokštą. Nutilus sirenai, maždaug po 10–15 min. pamatėm, kad link mūsų jau tankai ropoja. Tankai apsupo mus. Ir viskas prasidėjo vienu metu: jie pradėjo šaudyti į bokšto langus, krito išdaužti stiklai, iš mašinų pasipylė kareiviai. Jie pradžioj mušė mus lazdomis, mušė nesirinkdami, visus, kurie pasitaikė jų kelyje. Prasibrovę prie bokšto, pralaužę gyvą grandinę, pradėjo daužyti langus. Daužė su dideliu įniršiu. Tarp mūsų nebuvo nė vieno milicininko ar karininko – buvo tik beginkliai žmonės.
Kai mes prasiskyrėme, pamatėme, kad ant asfalto guli trys sužeisti ar užmušti žmonės, ir tada kilo sąmyšis. Mes šiek tiek atsitraukėme, bet nebėgome. Kareiviai mus stūmė tolyn nuo bokšto. Man atrodo, kad tarp jų buvo ir karininkai, kurie vadovavo, nors skiriamųjų ženklų nebuvo. Šie buvo žymiai žiauresni – ir man teko tai patirti iš vieno, kai atstūmė mus tris arčiau stovėjusius beginklius žmones automato buože.
Pradėjom kalbėti su kareiviais. Sakiau, kam gi daužote visus langus – juk be reikalo naikinate turtą, jis dar bus reikalingas. Vienas iš jų atsakė “vypolniajem prikaz”. Kai buvo paklausti, ar šaudytų į savo motinas, seseris vykdydami įsakymą – jie tylėjo. Vienas iš mūsų dar paklausė, ar tušti šoviniai – kareivis atsakė, kad turi visokių.
Mus bandė stumti dar toliau, bet jiems nesisekė. Tada paleido tankus. Tankai visaip sukiojosi ir pradėjo riedėti ant žmonių. Žmonės skyrėsi į šonus, traukėsi. Viena mergaitė įkrito į buvusį atidengtą kažkokį šulinį – ar ryšių, ar kanalizacijos. Ačiū Dievui, nesusižalojo. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip pasirodė.
Vėliau pamačiau kaip atsiskyrė du tankai ir nuvažiavo. Vėliau kažkas pasakė, kad sutraiškytas vienas smėlio barstytuvas, kuris buvo užtvėręs kelią. Po to pamačiau ir pats – iš “Zilo” liko tik pusės metro aukščio metalo krūva. Netoli nuo jo stovėjo dvi lengvosios mašinos “Moskvič”, kurios taip pat buvo virtę metalo laužu. Jos sumindytos buvo tyčia, juk stovėjo šalikelėje ir negalėjo trukdyti tanko važiavimui. Po to grįžau į autobusą, net nežinau, kiuri buvo valanda. Neužilgo važiavome namo.
Mes negalvojome, kad šaudys į žmones, galvojau, kad bent perspės, lieps pasitraukti. Žinoma, nebūtume traukęsi, juk buvome pasiryžę stovėti. Vis dėl to tai, ką pergyvenai ir pamačiau Vilniuje, buvo nežmoniška.
1991 m. sausio 17 d.
