Apie įvykius 1991 m. sausio 12–13 d. Vilniuje
Aš, Gražina Polekauskienė, dirbu Prienų centrinėje bibliotekoje. Š.m. sausio 12 d. anksti rytą kartu su kitais prieniškiais išvažiavau į Vilnių. 10 val. ryto buvau prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Pabuvau kelias valandų, pasimeldžiau kartu su kitais besimeldžiančiais žmonėmis. Išgirdau, kad kviečia daugiau žmonių prie Televizijos bokšto, kartu su keliais bendrakeleiviais nuvykome ten. Prie bokšto buvo daug žmonių, jie dainavo, grojo, šoko. Įsijungėm į dainuojančiųjų būrį. Vilniečiai vaišino kava, arbata, sumuštiniais, pyragais, visi buvo labai geranoriški. Vėliau koncertavo “Lietuvos” ansamblis, kalbėjo deputatas iš Maskvos. Vilniaus Sąjūdžio atstovas nuramino, kad kareiviai prie Spaudos rūmų viršijo savo įgaliojimus, jiems nebuvo įsakyta šaudyti...
Kadangi mano dukra gyvena Vilniuje, netoli Televizijos bokšto, po pietų nuėjau pas ją į svečius. Pasidžiaugiau anūkėlėmis (viena 4 m., kita 10 mėnesių), susiruošiau vėl į miestą. Su manimi išėjo ir dukra. Vėl pabuvome prie Aukščiausiosios Tarybos, po to prie bokšto. 20 val. dauguma prieniškių susiruošė išvykti į namus. Mudvi juos palydėjome iki autobusų, kurie stovėjo, berods, Sudervės gatvėje. Prie autobusų atėjo Prienų Sąjūdžio atstovas J. Montvila ir informavo, kad naktį kariškiai gali pulti Aukščiausiąją Tarybą ir Televizijos bokštą, ir prašė, kad pasiliktų nakčiai tie, kas gali pasilikti. Mudvi su dukra parėjome namo, truputį pailsėjome ir 24 val. išėjome budėti, žentą palikusios su vaikais, nes tikėjome, kad į moteris kareiviai tikrai nešaudys.
Pirmiausia nutarėme važiuoti prie mūsų Parlamento, o pabuvę ten, ketinome grįžti prie Televizijos bokšto. Nepriklausomybės aikštėje sutikome dar tris prienietes.
Aikštėje žmonės meldėsi, kai pasigirdo šūviai ir tankų riaumojimas. Buvo apie 2 val. nakties. Pradžioje šaudė tik iš tankų pabūklų, o po to pasigirdo automatų papliūpos. Buvo baisu, atrodė, kad prasidėjo karas. Dukra labai išsigando dėl savo šeimos, juk gyvena netoli Televizijos bokšto, o kad šaudo būtent ten, nebuvo jokių abejonių. Išgirdome ir radijo diktorės balsą: “Jie jau čia, jie ateina, mes dar gyvi, mes su jumis”. Pasigirdo durų daužymas ir radijas nutilo. Po to išgirdome V.Landsbergio balsą: “Vaikai ir moterys eikite namo, nes prie Televizijos bokšto yra aukų, daugiau aukų nereikia”. Visi tik dar labiau prisiglaudėme vienas prie kito. Po kiek laiko vėl mūsų Pirmininko balsas: “Eikite visi namo, o mes čia būsime iki pabaigos”. Žmonės pradėjo šaukti: “Ne, neisim, Lietuva, Lietuva”. Kai nutilo šūviai, dukrai liepiau važiuoti namo pas savo vaikelius. Ji nesutiko, sakydama, kad tai atrodys kaip išdavystė. Praėjus dar kuriam laikui, po streso atsipeikėjau, pamačiau kokios išvargę mano pažįstamos moterys, pasiūliau važiuoti visoms į mano dukros namus pailsėti. Kai ėjom link Žvėryno tilto, sutikom žmones, skubančius prie Aukščiausiosios Tarybos. Viena moteris kalbėjo: “Reikia sakyti, kad parlamentarai bėgtų iš rūmų, nes tie žvėrys juos visus iššaudys”. Važiuojant troleibusu link Karoliniškių, matėme, kaip viena po kitos link bokšto, o kitos nuo bokšto, važiuoja greitosios pagalbos mašinos. Supratome, kad aukų labai daug. Buvo baisu ir nyku. Sugrįžom į dukros namus apie 4 val. Neužilgo per kolaborantų garsiakalbį išgirdome, kad užimta Aukščiausioji Taryba. Tapo dar nykiau. Tačiau žentas, besukinėdamas radijo aparatą, surado Kauno radijo stotį ir sužinojome, kad tai netiesa. Gimė vilties žiburėlis, jog dar ne viskas prarasta. Apie 6 val. vėl išvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Troleibusas buvo sausakimšas. Nepriklausomybės aikštėje žmonių buvo taip pat labai labai daug ir jų vis daugėjo. Visi susikaupę, liūdni, bet neišsigandę. Ir kai buvę ant namo, esančio prieš Aukščiausiąją Tarybą, stogo pranešė, kad atvažiuoja tankai, niekas net nepajudėjo iš savo vietos. Tankai pravažiavo pro šalį. O kai pranešė, kad atvažiuoja komisija iš Maskvos, daugiatūkstantinė minia gal valandą skandavo “Lietuva”, “Laisvė”, “Landsbergis”. Kai visi už rankų susikibę giedojome “Lietuva, brangi”, supratau, kad šių žmonių nei palaužti, nei nugalėti neįmanoma.
Grįžusi namo, pirmadienį, t.y. sausio 14 d. parašiau ir išsiunčiau TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Lukjanovui pareiškimą, kad atsisakau TSRS pilietybės.
1991 m. sausio 19 d.
