Aš dalyvavau sausio 13-osios įvykiuose prie Radijo ir televizijos komiteto.

Vakare žmonės stovėjo, vaikštinėjo, jaunimas šoko ir dainavo. Nemačiau nė vieno civilio su ginklu. Apie 1.30 val. iš pastato išėjęs darbuotojas pasakė, kad atvažiuoja tankai. Po 5 min. pasigirdo patrankų šūviai, kokie 3–5. Dar po 10–15 min. pasirodė šarvuočių, lengvųjų tankų ir karinių sunkvežimių kolona, kuri, pravažiavusi gatvę, dingo už posūkio. Po 3–5 min. ji apsisuko ir grįžo atgal. Žmonės stovėjo susikibę rankomis, šaukė “Lietuva!”, “Lietuva!” Nė vienas iš mūsų kareivių neprovokavo. Vos tik kolona sustojo, tuoj pat pasigirdo kulkosvaidžių šūviai. Kareiviai puolė žmones. Aš tuo metu buvau prie Radijo komiteto pastato centrinio įėjimo. Kareiviai apėjo į eilę sustatytus autobusus. Jie šaudė į orą. Žmonės atskyrė grupę kareivių ir ėmė juos spausti prie autobusų. Aš buvau pirmose gretose. Gavau smūgį buože į žandikaulį, kai atsitiesiau, tas pats kareivis šovė iš automato, sužeidė dešinę akį. Po to mane nuvedė prie greitosios pagalbos mašinos. Sužeidimas pasirodė lengvas. Kai grįžau iš greitosios pagalbos mašinos, kareiviai jau buvo užėmę pastatus. Mačiau keturių civilių bejausmius kūnus. Manau, jie buvo žuvę. Žmonės stovėjo kitoje gatvės pusėje ir skandavo “okupantai!” Kareiviai išvydavo žmones, jie grįždavo atgal. Kareiviai šaudė tikrais šoviniais, mėtė sprogstamuosius paketus, leido ašarines dujas, daužė autobusų ir lengvųjų mašinų langus, plėšikavo. Aš prie RTV išbuvau iki 4.30 val.

1991 m. sausio 14 d.