Aš, trijų vaikų mama, noriu pasidalinti savo mintimis.
1991 m. sausio 12 d. iš radijo imtuvo ir televizoriaus ekrano sklido raginimas, kviečiantis budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų ir Televizijos centro Vilniuje. Sūnus Ramūnas nebeištvėrė. Paprašęs sumuštinio išskubėjo su kitais kėdainiečiais. Nedrįsau jo sulaikyti. Likau namuose su maža dukrele. Meldžiausi ir prašiau Dievo stiprybės budintiems žmonėms. Kas įvyko tą naktį Jūs žinote. Ryte, žiūrėdama Kauno televizijos transliacijas, drebančia širdimi klausiausi žuvusių vardų. Tarp jų mano sūnaus nebuvo. Kitas sūnus, Valdas, mokosi Dailės institute. Paskambinau jam. Jis pasakė – budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos. Esu sveikas ir gyvas. O Ramūnas grįžo sužeistas. Tą dieną jis kalbėti ir pasakoti negalėjo. Kitą dieną, tvarstydama jo sužeistą akį, paklausiau:
– Sūnau, jeigu žinotum, kad taip bus, teks stoti prieš ginkluotus kareivas, ar dar važiuotum?
Jis atsakė iš karto:
– Važiuočiau.
Mūsų Lietuvos jaunimas, kurį laikėme prarasta karta, karta, kuri buvo raudonaisiais spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais. Karta, kuriai mokykloje buvo sakoma, jei mama ir senelė meldžiasi – tai buržuazinės atgyvenos. Ir po viso šito auklėjimo jaunimas sugeba stoti į kovą už savo Tėvynę! Dabar aš tikiu. Lietuva bus laisva! Negalvokite, kad aš didžiuojuosi tik savo sūnumi. Sausio 13-ąją. kovojusieji ir žuvusieji – tai visų mūsų pasididžiavimas. Tai Lietuvos ateitis. Skelbkite visam pasauliui: Lietuva bus laisva!
1991 m. sausio 23 d.
