VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Navasaitienė Antanina, Vlado
profesija:
pareigos: KTU docentė.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Mėginimas įsiveržti į Vyriausybės rūmus sausio 12-ąją, apie 24 val., pastebėjimai Nepriklausomybės aikštėje, telefonų skambučiai.
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie Vyriausybės rūmų, Nepriklausomybės aikštėje.
2.3. KADA ĮVYKO?: Sausio 12, 13 ir 14 dienomis.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?:
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Esu įsiveržimo į Vyriausybės rūmus liudininkė (buvau įsikibusi civiliai apsirengusį “Jedinstvos” atstovą), mačiau ir tiksliai atpažinčiau po Nepriklausomybės aikštę vaikščiojančius “Jedinstvos” žmones.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 24
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Dvi paros Vilniuje
Sausio 12 d., baigusi darbo dieną, apie 15 val. aš su šeima išvykau į Vilnių. Buvome pasiruošę iki pirmadienio vakaro budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Į Nepriklausomybės aikštę atvykome apie 21 val. Atvykome: mano sesuo, jos vyras, jų sūnus ir dukra, mano sūnus, dukra, sūnaus draugas ir aš. Pavaikščioję aikštėje, nutarėme su jaunimu išsiskirti iki 24 val. ir susitikti sutartoje vietoje. Mes vaikščiojome toliau po aikštę, o jie nuėjo link bibliotekos rūmų, kur lyg tai buvo ruošiamasi koncertui.
Apie 23.30 val. aš, mano sesuo ir jos vyras pasukome link Vyriausybės rūmų. Priėję prie jų pamatėme nedidelį būrelį žmonių (apie 30–40), kurie stovėjo retai išsisklaidę: kas ant laiptelių, kas ant šaligatvio. Sesuo pamatė savo pažįstamą ir pradėjo kalbėtis. Praėjus 3–5 min. kažkas pasakė: “Pažiūrėkite į aikštę, ten kažkas renkasi”. Pamatėme apie 20 žmonių grupę. Man atrodė, kad ten buvo tik vyrai. Visi atkreipė dėmesį į aikštę. Po 2–3 min. jie pasuko tiesiai į rūmus. Mes, esantys prie rūmų, vienas prie kito glaudžiai stojom ant laiptelių. Keistas, neįprastas jausmas apėmė, kai pamačiau būrį vyrų greitu žingsniu artėjančių į mus. Mūsų žmonių buvo ir ant šaligatvio. Bet “Jedinstvos” atstovai labai mikliai pro juos praėjo ir aš pajutau, kad mane kažkas iš užnugario suėmė už pečių ir truktelėjo, lyg norėdamas nusviesti į šalį (aš stovėjau ant viršutinio laiptelio, įsikibusi seseriai į parankę). Tuo metu pro mane prasiskverbė “Jedinstvos” atstovas ir įsitvėrė į durų rankeną. Jam skverbiantis prie durų, matyt, ir aš kartu su juo atsidūriau prie durų. Kartu su manim sesuo ir jos vyras. Žmonės pradėjo šaukti: “Nustumti, nustumti”. Kurie buvo ant šaligatvio, matyt, norėjo mušti atėjusius, nes girdėjau žodžius: “Nemuškit, nustumkit”. To vyro, kuris buvo įsikibęs į durų rankeną, lengvai nustumti nepavyko. Tada mes pradėjom atlenkinėti jo pirštus nuo rankenos. Ir tik tada vyrai jį nustūmė. Žmonės pradėjo skanduoti “Lietuva”, “Laisvė”. Apsidairiau aplink ir atpažinau dar vieną atėjūną, stovintį šalia, nors ir nebuvau pilnai įsitikinusi. Savo sesei sakau: “Sofija, taigi ir šitas ateivis”. Jis: “Ne, ne, aš savas”. Aš: “Tai kodėl Jūs stipriai kvepiate alkoholiu?” Jis: “Šalta, tai norėjau sušilti”. Į pokalbį įsijungė ir aplink stovėję vyrai, kurie irgi tvirtino, kad tai gali būti “Jedinstvos” atstovas. Mes pradėjome belsti į duris ir kvietėme prieiti viduje esančius vyrus. Gana sunkiai juos įtikinome, kad pravertų duris ir paimtų tą vyrą išsiaiškinimui. Įtariamasis visą laiką neigė kaltinimus, bet kai prasivėrė durys ir mes jį pradėjome stumti į vidų, tai jis įsispyrė rankomis ir kojomis ir pradėjo šaukti: “Vyrai, gelbėkit, nepalikit”. Durims užsidarius, žmonės skandavo “Lietuva, laisvė”. Aš atsidūriau antroje eilėje, nes prie pat durų stovėjo vyrai. Grįžtelėjau atgal ir matau, kad ant kažko pasilypėjęs vyras, stovintis kampe prie pat durų, kažką mosikuoja rankomis. Atsisukusi į jį sakau: “Nulipkit nuo dėžės ir negadinkit daiktų”. Jis nulipo, ir iš jo aš pajutau sklindantį alkoholio kvapą. Šalia jo taip pat kvepėdami alkoholiu stovėjo dar du vyrai, taip pat aiškindamiesi, kad jie labai sušalo. Tuo metu jau susirinko didelė žmonių minia, susidarė spaudimas, mes parodėm įtartinus vyrus kitiems ir paprašėm, kad mus praleistų nuo durų.
Po to mes atėjome į Nepriklausomybės aikštę, kur mūsų jau laukė vaikai. Pradėję vaikščioti po aikštę pastebėjome, kad taip atrodančių vyrų (“Jedinstvos” atstovų) yra daug ir aikštėje. Jie vaikščiojo dažniausiai po keturis ir vienas iš jų turėdavo polietileninį maišelį, kuriame kažkas buvo įdėta. Vieną kitą grupę parodėm mūsų vaikams, kad jie galėtų juos atskirti. Mes juos sekiojome ir net matėme jų susikalbėjimo ženklus. Jie vaikščiojo po visą aikštę, apeidavo rūmus, nežymiai susiburdavo, pasikeisdavo sutartais ženklais ir vėl išsiskirdavo. Keisčiausia tai, kad šiuos įtartinus žmones, jų duodamus ženklus buvo visai nesunku pastebėti akylesniam žmogui. Visa tai truko iki 1.30 val., kol pravažiavo pirmieji tankai. [...]
1991 m. sausio 24 d.
