Aš budėjau Vilniuje prie Televizijos bokšto iš sausio 12 į sausio 13 d. Vaikščiodami per radiją išgirdome prašymą būti budriems, nes pavojingiausias laikas nuo 2.00 iki 5.00 val. Pakilome prie TV bokšto. Ten žmonės dainavo, sėdėjo prie laužų. Staiga išgirdome drebantį iš susijaudinimo diktorės balsą, kad į Radijo komiteto pastatą bando įsiveržti kareiviai, kad jau laužia duris ir... paskui viskas nutilo. Po to pasigirdo mašinų įjungti garso signalai. Nubėgę prie tvoros pamatėme atvažiuojant tankus. Keliai buvo užversti smėlio barstytuvais. Iš tankų iššovė maždaug 4–5 kartus pagąsdinimui ir dėmesio nukreipimui, nes greitai išgirdome šaukiant žmones, jog tankai pasirodė iš kitos pusės. Nubėgome prie bokšto. Žmonės bokštą jau buvo apjuosę maždaug 10–11 ratų. Mes tik susikibę rankomis pradėjome skanduoti “Gėda!” ir “Lietuva!”, kai mus apsupo tankai ir tanketės, o prieš juos išsirikiavo kareiviai ir pradėjo užtaisinėti automatus. Kareiviai pradėjo šaudyti mums virš galvų, bet niekas net nepagalvojo apie pasitraukimą. Išgirdome dūžtant stiklus ir atsisukę pamatėme, kad viduje jau šeimininkauja desantininkai. Jie puolė savanorius, ginančius bokštą viduje, ir pradėjo juos mušti automatų buožėmis ir lazdomis. Išdaužę langus desantininkai atsuko čiaupus pradėjo mus vandeniu varyti nuo sienų. Čia pradėjo šaudyti tankai ir mums ant galvų pabiro stiklai, o iš priekio kareiviai daužė automatų buožėmis. Kada pro juos prasiveržėme, jie šaudė jau ne virš galvų, o į žmones. Kaip aš atsidūriau prie tvoros, neprisimenu, nes visą laiką šaudė tankai ir kareiviai, ausyse spengė.
Vėliau buvo bandoma pakalbėti su kareiviais, kai kurie jų daužė automatų buožėmis per rankas, kai kurie šaudė palei kojas arba virš galvų, o kai kurie stovėjo ir tylėjo, bet visų akys buvo stiklinės. Ar jie užšerti kuo nors, ar prigirdyti – nežinau, bet žvilgsnis – lyg bepročio. Mes jų tik prašėm, kad grįžę namo papasakotų viską kaip buvo.
Du kartus dar bandėme prasiveržti prie bokšto, bet abu kartus paleido ant mūsų tanketes. Jos atsitrenkdavo į žmones, o po to pradėdavo suktis vietoje. Kas nespėjo pabėgti, tas nebepakilo daugiau. Jie mus nustūmė atgal už tvoros. Tai reikia pamatyti, nes ant popieriaus to perteikti neįmanoma.
