1991 m. sausio 13-osios naktį, Televizijos bokšto užgrobimo metu, buvau prie jo su draugu. Prie bokšto atėjom maždaug 30–-45 min. iki jo puolimo pradžios. Radom daug žmonių apačioje, prie pastato, esančio prie gatvės, ir prie paties bokšto. Jie vaikščiojo, šnekėjosi, dainavo, šoko. Prie šlaito kraštų, palei tvorą, matėsi degantys laužai. Ir per mūsų buvimo laiką nepastebėjau, kad kur nors būtų įvykęs koks nors susidūrimas su vis minimais 70–80 jedinstveninkų, norėjusių patekti į bokštą.

Ir jau buvome beišeiną (norėjome grįžti budėti prie RTV komiteto), kai pamatėme, kad žmonės, atitolę nuo bokšto, skubiai grįžta atgal. Grįžome ir mes. Iš žmonių, klausiusių radiją, sužinojome, kad link komiteto ir bokšto pajudėjo karinė technika. O prie bokšto vis ėjo ir ėjo žmonės, matyt, buvę apačioje prie gatvės ir iš aplinkinių namų. Apytikriai tuo metu, kai nutrūko radijo transliacija, pradėjo šaudyti iš pabūklo tuščiais šoviniais žemai gatvėje esantis tankas ar tanketė. Matyt, šaudė bauginimo tikslais, bet, man atrodo, žmonėms suteikė daugiau pasiryžimo stovėti ir nesitraukti, negu kad baimės. Po radijo transliacijos nutrūkimo, tankų dar laukėme, kiek dabar prisimenu, apie 15–20 min. (o gal dėl įtampos laukimas taip prailgo). Girdėjom jų urzgimą, matėsi šviesų pašvaistė ir lakstantys prožektorių spinduliai, atsiremiantys į žemus debesis. Susikibome rankomis per alkūnes, apjuosdami visą bokštą keliais ratais (ties mumis buvo 6–8 eilės žmonių). Stovėjau visai netoli laiptelių, vedančių prie įėjimo į bokštą. Kažkas liepė atsitraukti per 1 metrą nuo stiklinės sienos, kad dužimo metu nesužeistų žmonių. Labiausiai bijojom ašarinių dujų. Bet jų nebuvo, o leido tik dūminę uždangą arba tai buvo dūmai nuo sprogstamųjų paketų (tai buvo jau tada, kai tankai buvo mus apsupę). Tankai ar tanketės, radę vietą užvažiuoti ant pylimo, kurį laiką važiavo vienas paskui kitą, o priartėję prie bokšto tikriausiai išsiskyrė ir apsupo bokštą iš dviejų pusių. Kiek jų iš viso buvo, neskaičiavau, bet ties mumis mačiau, atrodo, 3 ir jos visos buvo tanketės, t.y. su trumpais vamzdžiais. Jos važiavo labai arti nuo stovėjusių pirmose eilėse žmonių. Man atrodo per 1–1,5 metro. Sustojusios vėl šaudė iš pabūklų, o nuo oro bangos už mūsų nugarų dužo stiklai. Po kelių minučių prasidėjo puolimas. Puolė būrys kareivių (apie 10–15), verždamiesi, kaip man pasirodė, pleištu pro žmonių eiles link bokšto. Aš juos pastebėjau tik tada, kai jie jau puolė (tai buvo dešinėje nuo manęs už 5–10 metrų), todėl negaliu pasakyti iš kur jie atsirado. Buvo su šalmais ir neperšaunamom liemenėm. Ar visi jie buvo ginkluoti automatais nemačiau, nes kai kurie turėjo lazdas ir mušė jomis. Kiti daužė žmones automatais, paimdami juos rankomis dviejose vietose, dėl ko smūgis ne toks stiprus. O dar kiti švaistėsi automatu kaip su kuoka, paėmę už vamzdžio galo abiem rankom ir tokiu būdu smūgį padarydami labai stiprų. Vieni kareiviai, prakirtę žmonių eiles, lindo į bokšto vidų, kiti – toliau puolė žmones, norėdami nuvaryti juos nuo bokšto. Daužė nežiūrėdami ar prieš juos vyras, ar moteris, senas ar jaunas. Šitam puolimo pleište į žmones šaudoma nebuvo. Čia sužeistų, ar sunkiai sumuštų taip pat nebuvo, bet tai nereiškia, kad tokių nebuvo. Puolami kareivių traukėmės į šoną nuo bokšto, padėdami vieni kitiems, kad nepargriūtume. Dar kurį laiką šaudė iš pabūklų, o automatų tratėjimas netilo dar ilgai. Į ką ir kur šaudė nebuvo matyti. O žmonės, atstumti nuo bokšto, stovėjo kitapus tankų ir skandavo. Prie bokšto dar pabuvom apie pusvalandį, po to nutarėm skubėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

Tai tiek faktų, jei juos taip galima pavadinti, iš to, ką mačiau būdamas prie bokšto. Parašiau taip, kaip prisimenu. Gali būti netikslumų laiko nusakyme, skaičiuose, bet manau, kad ir tai, ką parašiau, padės nors kiek dar tiksliau atkurti įvykių eigą. Už vieną dalyką galiu garantuoti – tai vieta, kur stovėjau. Tuo noriu pasakyti, kad būtent tik čia, kur buvau aš, nebuvo ar nepastebėjau žudynių, o ne apskritai prie bokšto.