1991 m. sausio 12 d. 9 val. iš Druskininkų išvykome keturiais autobusais į Vilnių saugoti Televizijos bokštą nuo barbarų antpuolio.
Prie Televizijos bokšto buvo daug žmonių. Vieni šoko ratelius, kiti dainavo. Atrodė, kad susirinko į šventę, tačiau matėsi nerimo kibirkštėlė veiduose. Greit atėjo vakaras. Per radiją prašė, kad kuo daugiau žmonių liktų budėti nakčiai.
Apie 1 val. nakties gavome informaciją, kad pajudėjo tankai. Kiek vėliau pranešė, kad vieni tankai pasuko prie Radijo ir televizijos komiteto, o kiti pasuko prie Televizijos bokšto. Greit jie atvažiavo ir sustojo. Pradėjo šaudyti ir leisti dūmus. Kiek pastovėję pajudėjo. Važiavo tiesiai prie pat bokšto, prie žmonių minios. Visi žmonės susikibę rankomis tankiais žiedais apjuosė bokštą ir laukė atakos. Riaumodami tankai apsupo bokštą ir mus kartu. Sustojo, atkreipė patrankų ir kulkosvaidžių vamzdžius į žmonių pusę. Žmonės neturėjo jokio ginklo, netgi lazdelės nieks neturėjo. Mes skandavome “Lietuva. Lietuva būk laisva!” Greit pasigirdo kurtinantys patrankų šūviai. Jie buvo tokie stiprūs, jog žmones vertė iš kojų. Sunku buvo išstovėti. Žmonės susmuko nuo tų baisių trenksmų. Pasipylė viskas kartu. Patrankos, kulkosvaidžiai, automatai pyškėjo poškėjo. Galingi prožektoriai apakino. Tačiau to neužteko – pradėjo leisti dūmus ir kažkokias dujas. Buvo aitru. Nuo galingos šviesos nieko nesimatė. Dužo langų stiklai ir byrėjo mums ant galvų ir pečių.
Su kiekvienu trenksmu daugelis žmonių susmukdavo žemyn. Biro tinkas ir visokios bokšto atplaišos. Atrodė, kad tuoj tuoj ir visas bokštas nugrius ant mūsų.
Kartu su tankais puolė minią ir desantininkai. Jie skverbėsi pro žmones daužydami juos automatais ir metaliniais strypais. O gyva žmonių siena stovėjo siūbuodama. Aplink visą bokštą siūbavo apie 12 žmonių žiedų. Jie laikėsi stipriai susikibę.
Pasigirdo šauksmai, tai vaitojo sužeistieji, jų aimanas papildydavo naujos automatų serijos ir kulkosvaidžių kalenimas.
Pagaliau pasigirdo šūviai mums jau už nugarų. Į mus šaudė jau iš kitos pusės, tai yra iš bokšto vidaus. Kažkur jau buvo prasiveržę desantininkai. Mums beliko prasiveržti pro tankus į kitą pusę, nes viduje jau šaudoma ir traška laužomi daiktai, daužomi dar neišbyrėję langų likučiai.
Virš galvų nuolat švilpė kulkos. Eidama suklupau ant kažkokių medinių strypų. Mane apipylė vandeniu iš kažkokios žarnos. Pro tirštus dūmus nebuvo matyti kur eiti. Eidama atsitrenkiau į tanką ant kurio stovėjo desantininkas ir negailestingai tratino iš automato į minią. Išsigandau jo žvėriškų lyg stiklinių akių, kurios nužvelgė piktai mane. Aš greit nėriau į kitą pusę. Čia vėl atsitrenkiau į kitą tanką. Pagaliau pamačiau tarp tų tankų siaurą plyšelį, pro kurį vos spėjau pralysti. Atsidūriau kitoje tankų pusėje. Pro pat mane prabėgo jaunuolis peršauta ranka. Bėgdamas jis šaukė “Tai dovana Gorbačiovui!”
Mačiau kaip kėlė žuvusiuosius ir sužeistuosius į greitosios pagalbos mašinas. Girdėjau sužeistųjų aimanas. O desantininkai automatų salvėmis, matyt, norėjo nuslopinti jų dejones.
Vienu momentu mes jau slinkome prie vieno tanko, norėjome kalbinti desantininką ir taip sutrukdyti jam šaudyti į žmones. Jis palinko link mūsų norėdamas paklausti, ko norime iš jo. Tačiau nuo kito tanko šoko sužvėrėjęs desantininkas ir nukreipė į mus automatą. Mes vos spėjome priglusti prie žemės, o paleista serija prašvilpė mums virš galvų.
Sunku buvo susigaudyti, kuris sužeistas, o kuris jau nebegyvas. Prie pat manęs stovėjusi moteris skundėsi, kad nieko negirdi, kad baisiai ūžia galvoje.
Vieni desantininkai vijo žmones toliau nuo bokšto automatų salvėmis, kiti jau šeimininkavo bokšto viduje. Ir matėsi iš kart, kur jie yra. Kiekvieną aukštą užimdami duodavo ženklą, kur jie yra. Ten viskas duždavo, lūždavo, ten nauja šaudymų serija prasidėdavo, byrėdavo likusių langų stiklai.
Pagaliau nusileidome į bokšto papėdę – čia daug sumaigytų mašinų, čia dejonės, ašaros ir aimanos.
Žmonės skaičiavo aukas, pasakojo, kas ką matė ir girdėjo.
1991 m. sausio 22 d.
