Nežinau nuo ko pradėti, kaip perteikti popieriaus skiautėje tai, ką patyriau. Toks nenusakomas įspūdis, grėsminga paslaptis, nesinori niekam pasakoti, nes pradedi jaustis lyg koks sąmokslininkas, jauti kažkokią kaltę prieš žuvusiuosius, kad tu ne iki galo viską padarei, susirūpinai savo kailiu, o kai dar kas nors didvyriu palaiko… Jaučiu sąžinės graužimą ir dėl to, kad galbūt iš mano pasakojimo tikimasi gauti ką nors vertingo, tačiau maniškiai įspūdžiai… Taip, jie man siaubingi, bet apie jų vertę geriau patylėti. Būčiau tikrai nerašiusi, jei ne tėvai ir draugai, kurie įkyriai prašė. Manau, iš mano rašliavos išsirinksite tai, kas Jums bus reikalinga.
Penktadienį gavau pylos nuo mamos, nes du vakarus iš eilės praleidau prie Aukščiausiosios Tarybos. Už tai tą dieną privalėjau būti namie. Kadangi elgiausi namie gerai, tai šeštadienio rytą su tėte ir seserimi nuėjome prie Televizijos bokšto. Ten prabuvau pora valandų. Po pietų tėtė su broliu grįžo prie TV bokšto, o aš, susiskambinusi su klasioke, nuvažiavau prie AT. Ten vaikštinėjome, pašokome, sutikome draugus. Sutarėme 24 val. susitikti prie “Kurpaitės” (visas dainų ir šokių klubas “Raskila”), kad kartu nuvažiuotume prie TV bokšto, kur lauktų kiti mūsiškiai. O čia kaip tik turėjo įvykti koncertas. Jam prasidėjus pastebėjom sujudimą aplinkui. Per mikrofoną pranešė, kad užiminėjama Ministrų Taryba. Daugelis bėgo ten. O ten ramu. “Provokacija”, – sakė žmonės. Nusprendėme nieko nelaukti ir 1 val. nakties buvome prie bokšto. Užkandom ir nuėjom į viršų, ant kalno, nes girdėjosi armonikos garsai. Užlipome. Kažkoks žmogus suriko: “Žmonės! Tankai važiuoja! Apsupkite pastatus ir bokštą!” Kurį laiką prigludę prie tvoros stebėjome iš toli atslenkančius žiburiukus, kurių skleidžiamo garso sumaišyti su niekuo negalima. Užkaukė sirena. Žmonės atitoko ir nubėgo prie pastatų. Kad nepasimestume, susikibom rankomis (aš, Aistė, Rasa, Vita ir Arvydas). Ėjom aplink bokštą, ieškodami vietos, kur mažiau žmonių. Susitikom dar vieną pažįstamą vaikiną. Atsistojom netoli kaukiančios sirenos. Užsikimšau ausis dviem nosinėm, nes pradėjo baisiai erzinti. Buvom priešingoj pusėj nuo tos vietos, kur pasirodė tankai. Jie, aišku, negalėjo tiesiog važiuoti į kalvą, o prie mūsų buvo asfaltuotas kelias. Sirena nutilo. Išsiėmiau nosines. Krūptelėjome nuo šūvio (tanko). Danguj pasirodė žalia signalinė raketa. Vėl šūvis… Pažiūrėjau į laikrodį – 2 val. 20 min. “Istorinis laikas”, – ironiškai šyptelėjau. Kurtindami žmones, už poros žingsnių nuo mūsų sustojo 2 tankai. Žiūrėjau išpūtusi akis. Vienas tankas stovėjo lygiai ties manimi. Mus skyrė 2 žmonių eilės. Mes visi skandavome “Lietuva!” Po kiekvieno šūvio… Lyg sapne prasidarė tanko liukas ir ėmė lysti šalmuotos galvos. Išlindo kūnai. Netikėjau savo akimis, todėl buvau rami. Desantininkai nušoko nuo tankų ir, laikydami rankose kažką panašaus į pagalius (apie 1,5 m), puolė minią, tarsi jos nebūtų buvę. Ir vėlgi per du žingsnius nuo manęs. Buvo proga pamatyti viską savo akimis. Kareiviai, pribėgę prie sienos, su aklu įniršiu daužė stiklus. Arvydas liepė atsitraukti nuo sienos, kad nesužeistų stiklai. Po to atsikabinęs nuo manęs, su pora vyrų puolė tiesiog į desantininkus. Aš taip ir suakmenėjau vietoje, bežiūrėdama ton pusėn. Tarp manęs ir kareivių išdygo žemas, pagyvenęs, akiniuotas vyras su skrybėle. Jis čiupo man už rankos ir timptelėjo į savo ir desantininkų pusę. “Ne”, – nuskriejo protestas smegeninėje, ir aš, įsirėmusi kojom į grindinį, stumtelėjau smarkokai jį nuo savęs ir tuoj apsisukau. […] Ore tvyrojo dūmai. “Turbūt ašarinės dujos”, – pamaniau ir prisiminiau, jog reikia saugotis. Su mažom pertraukom girdėjosi automatų serijos, tankų riaumojimas, jų šūviai, žmonių riksmai. Atrodė, kad už tų dūmų vien tankai, besiruošią negailestingai ant tavęs užvažiuoti. Į vieną ranką buvo įsikibusi Aistė (klasiokė), kita susikibusi su Vitos ir Rasos rankom. Kažkoks impulsas liepė – eik kuo greičiau iš šio pragaro. Stumdėsi žmonės, iš žolės pasidarė purvas. Labiausiai nenorėjau atsukti nugarą į tankus, nes buvau įsitikinusi, jog jei šaus, tai būtent čia. Širdis visai nesidaužė, nebuvau ir susijaudinusi, veikiau lyg sapne, lyg robotas, bet taip tiksliai ir teisingai, jog lyg šiolei stebiuosi. Aistė vis prašė: “Eikime iš čia”. Pykau ant jos, kodėl ji taip bijo ir tempiau visas tris. Kitos dvi sakė, kad neskubėčiau. Pajutau, jog darosi dar sunkiau eiti, kažkas įsikibo į kišenę ir plėšia. Brūkštelėjau ranka ir vėl priekin. Šaudant instinktyviai staigiai pasilenkdavau prie žemės. Dangų vis skrodė raketos. Už nugaros kažkas suriko: “Greitąją! Pakvieskit greitąją!” Žmonės ėmė dar labiau skubėti, stumdytis, kažkas ramino: “Nebijokit, žmogui bloga pasidarė”. Ištrūkusios iš tos teritorijos, sustojome. Dar spėjau pamatyti antro aukšto koridoriumi bėgantį žmogų. Rasa ir Vita pasakė einančios į “Vaivorykštę”, o aš su Aiste – į Viršuliškes. Vėliau jos buvo sugrįžusios ir susiradusios Arvydą. Baisiai bijojau tarp žuvusiųjų pavardžių pamatyti ir jo pavardę. Mes su Aiste greitai nuėjome. Visą tą laiką šaudė. Dar būnant prie bokšto, per garsiakalbį paskelbė: “Žmonės skirstykitės namo”. Kodėl dar tada tebešaudė? Juk matė, kad dauguma žmonių pakankamai įbauginti ir taip bėga. Tai ne, dar gąsdino, vaikė, trukdė išeiti. Kitaip tariant kankino. Kai atsidūrėme netoli Spaudos rūmų buvo 2.30 val. Pro šalį važiavęs baltu “aštuntuku” ar “devintuku” vyras tarė mums “viskas”. Prie sankryžos išsiskyrėme. Spaudos rūmuose buvo ramu, tik kažkuriame viršutiniame aukšte švietė vienišas langas. Tankų, kurie stovėjo ryte, nesimatė. Kai po kokių dviejų valandų atsiguliau, šaudyti dar nesiliovė. Ryte pabudau išbertu veidu ir degančiais skruostais. Ėmė važinėti tanketės, pliurpdamos įvairias nesąmones. Riaumojo lyg iš statinės. Tėtė nusispjovė ir uždarė balkono duris, kad netrukdytų. Visi vaikščiojom lyg žemę pardavę, manėm, viskas baigta. Laimė, kad pagavom Kauno stotį, bent supratome, kas ir kaip. Nakties įvykiai atrodė lyg košmariškas sapnas, daugiau nieko. Bet po poros dienų pamačiau aukas, laidotuves, suvokusi visą grėsmę ir mano gyvybei pavojų, ėmiau šį tą jausti. Pradėjo skaudėti širdį, su mažais pertrūkiais, netikėtai užimant kvapą. Kai po to, ketvirtadienį, sausio 17 d. vakare, išgirdau važinėjant tanketes (buvau prie AT), per širdį vėl perėjo skausmas. Akyse iškilo matyti vaizdai, kurie vyko nebe prie TV bokšto, bet čia, aikštėje. Galvojau, jog jei likimas lėmė vieną kartą ištrūkti, išsipirkus kišene, kai kiti galvas padėjo, tai kitą kartą gali ateiti ir paskutinioji. O gyvenimas pasidarė toks brangus ir mielas… Nervai.. Alergija nuo žmonių, įkyriai klausinėjančių “kas, kaip”, o jų akyse išskaitai troškimą išgirsti, ką nors baisaus ir herojiško, kaip kokio filmo siužeto. Nesinori tokiems nieko sakyti, kaip tik pasiųsti po… Per smarkiai pasakyta, bet sunku susivaldyti, juo labiau, kai to paklausia ir mokytojas…
