Mūsų šeima buvo įtarinėjama, kad turime ryšių su rezistencijos dalyviais. 1947 m. (man tada buvo 15 metų) mane, mamą ir seseris areštavo ir buvome žiauriai tardomi. Buvo žiemos metas. Įmesdavo mane į rūsį pilną vandens ir išlaikydavo 3–4 val. ir vėl į tardymą. Badė panages adatomis, sukinėjo rankas ir pirštus, mušdavo iki sąmonės netekimo. Po to apipildavo keliais kibirais šalto vandens. Kai atsigaudavau ir vėl į tardymą. Taip tardomas buvau du mėnesius. Bet nieko iš mūsų neišgavę paleido. 1949 m. kovo mėn. 25 d. buvome ištremti į Sibirą. Grįžome į Lietuvą 1958 m. kovo mėn. O kiek lietuvių palaidojome amžino įšalo žemėje...
Labai apsidžiaugėme, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Nebaugino mūsų jokios blokados. Tik laukėme, kada ta mūsų Nepriklausomybė bus įtvirtinta.
Kai išgirdome pranešimą per radiją ir televiziją, kad Lietuvos Nepriklausomybei gresia pavojus, reikia apginti Spaudos rūmus, Televizijos bokštą ir Parlamento rūmus, susiorganizavę Kudirkos Naumiesčio žmonės važiavome į Vilnių. Aš pasiėmiau trispalvę ir su ja rankose budėjau prie Parlamento. Tai buvo sausio 12 diena. Atrodė, kad čia budi visa Lietuva. Per radiją pranešė, kad prie bokšto mažai žmonių. Nuvažiavome prie Televizijos bokšto. Čia taip pat buvo daug žmonių: degė laužai, vieni šoko, grojo muzika. Visi skandavo “Lietuva, Lietuva!” Visi buvo gerai nusiteikę, nenujausdami, kad priešas laukia jų kraujo aukų.
Dvi valandas pabudėję prie Televizijos bokšto grįžome prie Parlamento rūmų. Po kokio pusvalandžio išgirdau tankų riaumojimą link bokšto ir šaudymą iš jų bei automatų. Tramdė žmones tankų vikšrais ir lazdomis. Po valandos šaudymas prie bokšto baigėsi, pradėjo tankai artintis prie Parlamento rūmų. AT pirmininkas V. Landsbergis pranešė iš rūmų, kad atsitrauktume nuo pastato 200 metrų. Bet nė vienas nuo rūmų nesitraukė. Visi šaukėme “Lietuva, Lietuva!” ir buvome pasiryžę apginti savo teisėtai išrinktą Vyriausybę. Iš antro aukšto, atsidaręs langą, kunigas Grigas teikė visiems palaiminimą. Žmonės giedojo “Marija, Marija”. Visų veiduose buvo didelis susitelkimas ir pasiryžimas išsaugoti mūsų Parlamentą ir Nepriklausomybę. Susikibome rankomis, sudarydami kokį dešimt eilių apie rūmus. Tankai apvažiavę porą eilių nesustojo ir šaudydami iš pabūklų nuvažiavo. Atėję žmonės nuo Televizijos bokšto papasakojo, kas ten įvyko. Buvome labai sukrėsti. Visi pasiryžome visomis išgalėmis ginti savo parlamentą ir Lietuvos Nepriklausomybę. Ir jei vėl kada prireiks mūsų beginklių rankų, visi stosime į nelygią kovą. Kausimės iki paskutinio kraujo lašo, kad tik mūsų Tėvynė Lietuva būtų laisva. Nes tai yra mūsų paskutinė kova dėl laisvės. Ir jei mes jos nelaimėsime, mūsų maža valstybė bus ištrinta iš Europos žemėlapio.
