Apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 m. sausio 12-13 d. naktį
Į Vilnių su trimis giminaičiais “Žiguliu” išvykome sausio 12 dieną, apie 15 val.
Prie Televizijos bokšto buvome apie 17 val., pabuvome gal apie pora valandų, buvo labai daug žmonių, todėl nutarėme nuvažiuoti pas gimines Vilniuje. Prie bokšto grįžome apie 23 val. Žmonių buvo beveik nesumažėję. Visi draugiški, linksmi, su visais dainavom, šokom ir mes. Buvom ties antruoju įėjimu į bokštą, kuriame matėsi keli jauni vaikinai, vienas turėjo dujokaukę, ant kėdžių gulėjo mediniai pagaliai, matėsi priešgaisrinė žarna.
Atbėgo vyriškis ir pasakė, kad atvažiuoja tankai. Žmonės nepatikėjo ir sakė, jog tai provokacija. Šalia stovėjusi moteris pasakė, kad dabar 1.30 val. Staiga užgeso šviesos, pasigirdo sirena. Susikibom rankomis maždaug per 2 metrus nuo bokšto, susidarė 3 eilės. Su savo bendrakeleiviais buvau antroje eilėje. Neužilgo, dešinėje pusėje išgirdau tankų ūžimą. Vienas vaikinas priekyje turėjo radijo aparatuką, girdėjosi sutrikusi Bučelytės kalba: “Mus supa, mes dar gyvi”. Buvo tamsu. Kažkieno patarimu susišlapinome nosines baloje – apsisaugojimui nuo dujų. Vienas vyriškis pasakė, kad desantininkai gali mus apsupti peršokdami per tvorą.
Tačiau buvo daug baisiau. Dešinėje pusėje pradėjo kilti ugnies kamuoliai ir juos palydintys trenksmai, supratau, kad čia iš tankų. Visi šaukėme “Lietuva”. Išgirdau, kad kelios moterys už mano nugaros garsiai meldžiasi... Iš kairės pusės prie pat bokšto pamačiau artėjantį blykčiojantį tanką. Tuoj pat supratau, kad šaudo nuo tanko viršaus. Už mūsų nugarų girdėjosi dūžtantys bokšto stiklai. Tankas buvo visai netoli. Pamačiau, kad neša kruviną vyriškį. Mes pasitraukėme į pievutę šalia bokšto. Bestovint ant pievutės pamačiau apie bokštą ir daugiau tankų, jų prožektoriai mus varstė. Tankai vaikė dar likusius prie bokšto žmones. Visą laiką nuo tankų šaudė. Už kelių metrų nuo manęs sukniubo vyriškis. Jį ant rankų nunešė stovėję su juo žmonės. Pasitraukiau dar toliau nuo bokšto, į patvorį, ir radusi išgriautą tvorą leidausi į pakalnę. Bėgant žemyn pamačiau apačioje tanką, o šalia jo kilo juosta nepermatomų dūmų, apjuosdama bokšto kalnelį. Atsidūriau pakalnėje prie penkių aukštų gyvenamojo namo laiptinės. Prie bokšto girdėjosi šūviai, važinėjo tankai. Ant kalno dar buvo žmonių, vienoje vietoje prie tvoros stovėjo būrelis su Lietuvos vėliava, tankas važiavo link jų. Išgirdau išdavikiškus žodžius, tariamus iš garsiakalbio: “Čia kalba teisėta paprastų žmonių valdžia...” Mes pakalnėje toliau šaukėme “svoločiai, fašistai!” Girdėjau, kaip dužo gyvenamojo namo langai... Netoli namo gulėjo dviejų vyrų kūnai. Susitikau savo giminaitį, su kuriuo pasimečiau prie bokšto. Jo rūbai buvo kruvini, nes jis nešė sužeistąjį, kuris mirė ant jo rankų.
1991 m. sausio 18 d.
