VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Marčenkovas Edvinas, Aleksandro
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Bokšto užėmimas.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13-ąją, apie 2 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 2 valandas.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjome apjuosę bokštą. Buvome nustumti. Žiūrėjau iš toliau.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Bokšto šturmą. Sprogdino paketus, šaudė iš tankų ir tankečių pabūklų, automatų. Matėsi trasuojančios kulkos, buvo naudojamos dujos.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 24
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
1991 m. sausio 9 d. budėjau prie AT Vilniuje, nuo 14.30 iki 19.30 val. Visą laiką buvau prie AT. Jokių incidentų, muštynių nemačiau. Žmonės, palaikantys parlamentą, elgėsi santūriai, ramiai, oriai. Dainavo, vaikštinėjo, klausėsi posėdžio transliacijos. Kažkuriuo metu vyko išdavikų mitingas. Išdavikai nuo AT buvo atskirti Lietuvos policininkų. Tarp jų, išdavikų mitinge prie M. Mažvydo bibliotekos, vaikščiojo daug Lietuvos patriotų, Nepriklausomybės šalininkų. Aš irgi vienu momentu apie 10 minučių ten vaikščiojau. Girdėjau tik diskusijas, ginčus. Grasinimų, įžeidinėjimų negirdėjau. (Tada mitingas dar nebuvo prasidėjęs.) Tik kai kurie užkietėję bolševikai paprasčiausiai nesileido į kalbas. Nepriklausomybės šalininkų buvo žymiai daugiau. Jų skandavimas “Lietuva!” nustelbdavo net “Jedinstvo” garsiakalbius. Po mitingo, net iki man išeinant, prie M. Mažvydo bibliotekos stovėjo grupelės žmonių ir diskutavo. Ten buvo daugiausia rusų ir lietuvių tautybės žmonių. Jie taikiai diskutavo, svarstė įvairius politinius ir ekonominius klausimus. Taigi, jokios konfrontacijos nebuvo.
1991 m. sausio 11–13 dienomis budėjau prie Televizijos bokšto Vilniuje. Sausio 11 dieną budėjau nuo 22 val. vakaro iki sausio 12 d. 11 val. ryto. Budėjimas praėjo ramiai. Per tą naktį tik 2 kartus buvome sunerimę, kai per radiją išgirdome, kad iš karinio miestelio išvažiavo tankai. Tačiau pas mus neatvažiavo. Visą naktį šoko grupelė jaunų žmonių. Kai kur dainavo. Nepriklausomybės priešininkų nebuvo. Kitataučių, palaikančių Nepriklausomybę ir kartu budinčių, buvo. Konfrontacijos nebuvo, nebuvo su kuo konfrontuoti. Žmonės iš visos Lietuvos saugojo bokštą. Aplinkinių namų gyventojai nešė arbatą, sumuštinius. Ryte gavome net bulvinių blynų. Nuo 7 iki 9 val. buvo mažiausiai žmonių. Tik kelios dešimtys. Tačiau po kvietimo per radiją vėl prisirinko daug. Gal apie tūkstantis. Klausėmės radijo, šildėmės prie laužų. Neramu buvo širdyse, bet aplinka buvo rami.
Sausio 13-ąją apie 1 val. atsiguliau miegoti, nes budėjo iš Kauno atvažiavę tėvai. Ruošiausi keltis 4 val. ir eiti juos pakeisti. Nakvojau pas gimines, name, esančiame toje gatvės pusėje, kur yra parduotuvė su arklio skulptūra. Namas prie pat bokšto pylimo. Apie 2 val. paskambino giminės ir pasakė, kad prie bokšto važiuoja tankai. Po 5 minučių jau buvau prie bokšto. Bėgdamas į kalną jau girdėjau šaudant iš pabūklų. Atsistojau, iš lauko pusės žiūrint, keli metrai kairiau nuo durų į bokštą, ant pylimo, prie pat bokšto. Ties tomis durimis yra cementiniai laipteliai. Šioje vietoje žmonių apie bokštą buvo daug – gal 8 eilės. Aš stovėjau toliau nuo bokšto, bet ne pirmoje eilėje (antroje ar trečioje). Kaip tanketės atvažiavo nemačiau, tik girdėjau. Jos atvažiavo praėjus kelioms minutėms nuo atbėgimo. Žmonės buvo per metrą atsitraukę nuo stiklų (kažkas buvo davęs tokį įsakymą). Prie pirmųjų gretų privažiavo tanketė. Žmonės perdavė žodžius “dujos, dujos”, visi dangstėsi burnas. Bet tai buvo tik variklio dujos. Mes stovėjome nugara į bokštą. Dešinėje išgirdau sprogimus. Matyt, tai buvo sprogstamieji paketai. Toje vietoje žmonės prasiskyrė, pasidarė tarpas. Į jį puolė desantininkai. Stūmė žmones nuo bokšto (atsuktais automatų vamzdžiais). Pasigirdo stiklų dužimo garsai. Priekyje į kairę besitraukiantys žmonės suklupo. Aš taip pat. Tačiau greitai atsistojome. Buvome atstumti nuo bokšto. Aš atsitraukiau toliau. Pirmose gretose prie tankečių ir šaudančių desantininkų nebuvau. Stovėjau tarp tvoros ir bokšto, maždaug per vidurį, tarp žemutinio įėjimo ir betoninio pastato, esančio bokšto teritorijoje. Prie to pastato buvo eglaitės, bet dabar jų turbūt nebėra, nes ten sukinėjosi vikšrinė tanketė. Žmonės nesitraukė. Tada tanketės pradėjo lakstyti po teritoriją, tarp žmonių. Dauguma atsitraukė, nulipo nuo pylimo. Aš taip pat. Ar tada ką sutraiškė, tvirtinti nesiimu, nes žmonių buvo daug, o jos lakstė tarp jų. Aš žiūrėjau iš toliau ir tiksliai nemačiau, bet manau, nukentėjusių buvo. Atsidūriau gatvėje. Čia atsitraukusių buvo daug, bet reikėjo praleisti greitąsias, tad atsistojau ant šaligatvio. Užmuštų ir sužeistų iš arti nemačiau. Iš toliau mačiau, kaip juos kėlė į greitąsias. Jų buvo daug. Man esant pravažiavo gal dešimt greitųjų. Iš dešinės (stovint į bokštą veidu, kairėje būtų centrinis apatinis įėjimas) užslinko baltų dujų debesis. Aš iš jo išbėgau ir atsidūriau prie darželio. Man pasirodė, kad tai ne ašarinės dujos, nes akys neašarojo. Burnoje jaučiau skonį, bet nežinau, su kuo galėčiau palyginti. Dar kiek pastovėjau prie darželio ir grįžau pas gimines. Į laikrodį nė karto nepažiūrėjau. Mano buvimą tą naktį prie bokšto gali paliudyti 8 žmonės.
P.S. Jau nustūmus žmones nuo bokšto, bet jiems nesiskirstant, dar šaudė iš pabūklų. Automatai tratėjo visą laiką. Kartais matėsi, kaip lakstė į viršų šviečiančios kulkos. Gynėjų rankose ginklų, lazdų nemačiau. Vienas jaunuolis su plyta rankoje (jau po šturmo, kai buvome nustumti) ėjo į pirmąsias gretas, bet aš jį atkalbėjau. Galbūt viena auka mažiau. Daugiau tokių šalia savęs nemačiau. Žmonės buvo pasimetę, apstulbę. Mačiau tarsi kontūzytų. Kai tanketės nuvijo žmones nuo pylimo, nuo jo pasigirdo vyriškas balsas (per garsiakalbį). Jis sakė, kad parlamentas visai prarado žmonių pasitikėjimą ir gelbėjimo komitetas paėmė visą valdžią į savo rankas. Sakė žmonėms skirstytis, eiti pas laukiančias mamas, tėtes, žmonas, vyrus, vaikus. Pirmiausia tai buvo pasakyta lietuviškai, o po to rusiškai. Žmonės atsakė šauksmais: “Judas, Judas!” Taigi, vienintelis mūsų ginklas buvo žodžiai: “Lietuva!”, Laisvė!”, “okupanta!”, “fašistai!” Man atrodo, kad grįžau pas gimines 4 val.
1991 m. sausio 24 d.
