1991-ųjų naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją mes su draugais budėjome prie TV bokšto Vilniuje. Maždaug 1.30 val. viskas prasidėjo. Iš kairės bokšto pusės, kur buvo kiek stipresnė barikada, atvažiavo labai daug sovietinės karinės technikos – tankai, tanketės. Žmonės stovėjo apjuosę bokštą ir pastatą apačioje. Skandavo “Lietuva! Laisvė!” Pradėjo šaudyti iš tankų. Iš pradžių – tuščiais šoviniais, tačiau vamzdžiai buvo nuleisti į žemę ir oro banga drebino bei skaldė namų stiklus, o kartu kurtino ir žmones. Galima sakyti – prasidėjo psichologinė ataka. Buvo paleistas didžiulis debesis dvokiančių dūmų. Rodos, tai buvo ne dujos. Bet uždengė viską aplinkui. Debesis buvo paleistas tikriausiai tam, kad išgąsdintų žmones ir negalėtų filmuoti reporteriai. Nepravažiavę pro tą pusę (bet atitraukę daugelį nuo paties bokšto keliamu triukšmu), maždaug 10–15 min. pašaudę ir pasidemonstravę, barbarai pasuko atgal. Iš kitos pusės jie pasirodė maždaug po 10 min. Žmonės, kurių aš negaliu pavadinti kitaip nei patriotais-idealistais, galvojo, kad savo kūnais užstos kelią tankais. Jie plūdo į gatves. Tankai minutėlei sustojo, bet netrukus, be perspėjimo, metėsi į priekį. Kurie iš mūsų spėjo atšokti, jie – laimingi. Bet ant tanko priekio pasiliko jaunuolis tamsiais plaukais ir šviesia striuke bei pagyvenęs vyriškis žilais plaukais. Tankas važiavo tiesiai į smėlio barstytuvą, užstatytą ant kelio. Vaikinas, buvęs viršuje, nuslydo po vikšrais, o vyriškis buvo tiesiog įstumtas į smėliabarstę… Moterys verkė, šaukė. Visi suprato, kad mankurtams nesvarbu, kur važiuoti, kad reikia bėgti. Dar užteko proto bėgti į ten, iš kur važiavo technika. Jos buvo išties labai daug. Tankai sustojo pievoje, tiesiai ant žmonių, vertė tvorą ir kilo į kalną. Bėgome link darželio, tepmdami paskui save žmones, kurie, būdami šoko būsenoje, nepajėgė patys bėgti. Pro ausis švilpė, klaidžiojo ieškodamos aukos, švytinčios trasuojančios kulkos. Prie darželio sienos susispietė verkiančios moterys. Tankų vamzdžiai krypo ir į ten, akino prožektoriai. Tada žmonės bėgo prie mašinų, vežė silpnesnius namo, rinko sužeistuosius. Tankai važiavo specialiai ir per mašinas. Ką ten mašinos, jei ir beginkliai žmonės buvo gainiojami tankais tiesiog su pasimėgavimu…
O iš mašinos, važiavusios paskui tankus, vadinamojo Nacionalinio gelbėjimo komiteto atstovas per garsiakalbį šaukė:
– Broliai ir seserys! Nacionalinio gelbėjimo komitetas – darbininkų, paprastų žmonių valdžia! Skirstykitės ir eikite namo!
Kaip matėme, žmonės išsiskirstė dar negreitai. Baisi, žiauri kova virė prie paties bokšto, viršuje. Bet vargu ar tai galima pavadinti kova – tai greičiau buvo beginklių skerdynės. Vienintelis mūsų ginklas buvo ir yra – vienybė bei nenugalimas laisvės troškimas…
