Apie įvykius iš sausio 12 d. į sausio 13 d. naktį, Vilniuje
Sausio 12 d. vakare, apie 23 val., su šeima ir kaimyne išvykome į Vilnių budėti. Būdami netoli Vilniaus per radiją išgirdome, kad kuo skubiausiai reikia bėgti prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto. Mums artimesnis punktas buvo komitetas.
Nuvažiavus atrodė, kad žmonių ir taip daug. Pasilikome. Grojant “Armonikos” ansambliui dainavome ir šokome.
Nuaidėjus šūviams prie bokšto, daina nutilo. Žmonės pradėjo burtis prie komiteto durų. Susikibome rankomis keliom eilėm.
Apie 2.15 val. gatve pravažiavo kariška mašina. Vėliau du šarvuočiai, “viliukas”. Visi šaukėme “Lietuva!”, “okupantai!” Nespėjau suvokti, ką daryti ir kas vyksta. Vėliau pasirodė tankai. Dar labiau susibūrėme. Kadangi su vyru buvau visai prie laiptų (sūnus dingo minioje prie laiptų aikštelės), pamačiau, kad prieš mus vienas prie kito stovi kareiviai su automatais ir granatomis rankose. Jie nustūmė žmones nuo laiptų. Bėgdama parvirtau. Kai atsidūriau už namo kampo, pamačiau, kad visi priekyje manęs žmonės suvirtę ant žemės. Kulkos zvimbė virš galvos ir į žemę. Aš parkritau ant gulinčiųjų. Šaudė be perstojo. Ant galvos krito tinkas. Kai paleido salvę iš tanko pabūklo, atrodė, kad kažkas pakėlė į orą ir vėl pastatė ant žemės.
Pakėlusi galvą pamačiau, kaip kareiviai su automatais bėgo prie kito namo kampo, galvodami rasti praėjimą į kiemą. O ten buvo uždara blokų siena, todėl, reik manyti, įtūžę grįždami atgal vėl paleido seriją į mus, paguldydami ant žemės. Apšaudę gulinčiuosius grįžo į gatvę, o mes atsikėlę bėgome paskui juos. Iškėlę kumščius šaukėme “Lietuva!”
Tada virš medžių pasipylė tikros kulkos, sproginėjo granatos, veržėsi dūmai, nuo jų perštėjo gerklę. Po tanko šaudymo drebėjo ir byrėjo langų stiklai, net ir kaimyninio namo. Iš kažkur sklido kalba: “kalba Jermalavičius. Jūs suklaidinti. Skirstykitės. Mes, Nacionalinio gelbėjimo komitetas, giname darbininkų ir valstiečių klasę”. Tapo baisu, kad tūkstantinę žmonių minią taip žiauriai tvarko. Pamačiau, kokios baisios tų kareivių akys.
Zvimbiant kulkoms vidury gatvės su iškelta lenkų vėliava stovėjo suaugusi moteris. Jie jos nelietė.
Nurimus šūviams, su vyru perbėgome į kitą gatvės pusę. Pamačiau sūnų, kurio jau nesitikėjau pamatyti, nes jis gynė įėjimą. Buvo purvinas ir sukruvintom kelnėm.
Mačiau, kaip atbėgo du japonai filmuoti su videokamera. Sėdėjęs šarvuotyje kareivis pradėjo į juos šaudyti. Koks jų likimas, nežinau.
Ilgokai maišėsi žmonių šauksmai, kareivių šūviai, dūmai, ugnis. Gerklėje pasidarė sausa, kartu, griaužė skrandį.
Teko matyti vedant du vyrus uždengtomis akimis. Matyt, netoli jų buvo paleistos ašarinės dujos. Į gretimo namo kiemą vedė vyriškį aprišta galva.
Kai visi susirinkome, atrodėme lyg pablūdę. Ausyse spengė nuo trenksmo, viduje tuščia.
Ryte buvome namuose. Nusirengęs vyras pamatė, kad kraujuoja koja. Iš blauzdos ištraukė plastmasinės granatos skeveldrą.
Aš dar kartą supratau, kokia baisi bolševizmo hidra. Savos gyvybės negaila. Gaila jaunų žmonių. Bolševikams likimas šito neatleis.
