Įvykiai Vilniuje, prie RTV komiteto pastato, naktį iš sausio 12 d. į sausio 13 d.
Sausio 12 d. vakare širdis jautė, kad reikia važiuoti į Vilnių ginti pagrindinius objektus. Tad apie 23 val. sėdome į mašiną ir keturiese (aš, tėvas, mama ir kaimynas) išvykom į sostinę. Neprivažiavus Vilniaus išgirdome per radiją pranešimą, kad puolama Ministrų Taryba. Galvojome važiuoti ten. Po kelių minučių išgirdome, kad pavojus praėjo. Diktorius kvietė esančius kelyje važiuoti prie TV bokšto ir RTV komiteto. Mes nuvykome prie komiteto.
Prie komiteto buvo apie tūkstantis žmonių. Degė laužas, skambėjo dainos, sukosi rateliai, griežė ir dainavo “Armonikos” ansamblis. Rodos, tragiškų įvykių ir neturėjo būti. Tik barikados, sudarytos iš autobusų, priminė, kad Lietuvoje neramu. Apie 1.30 val. išgirdome tankų ir tankečių riaumojimą. Greitai užtvėrėme gatvę, skandavome “Lietuva, Lietuva!” Tankai nesustojo, nes turėjo kitą užduotį – traiškyti beginklius žmones prie TV bokšto. Buvo girdėti pabūklų griausmas.
Apie 2 val. gatve pravažiavo kariškas sunkvežimis, o po kelių minučių pasirodė ir šarvuočiai. Žmonės užtvėrė gatvę, bet šarvuočiai net nepristabdė, todėl reikėjo pasitraukti. Visi bėgo link pastatų. Iš kariško sunkvežimio ir šarvuočių iššoko desantininkai ginkluoti automatais, metalinėmis lazdomis, sprogstamaisiais paketais. Keli jaunuoliai puolė prie laužui skirtų pagalių, norėjo juos paimti, bet vyrai neleido. Aš stovėjau prie Radijo komiteto pastato pagrindinio įėjimo. Desantininkai su atstatytais automatais pradėjo eiti link mūsų. Viena moteris paklausė kareivio, ar jis galėtų eiti su ginklu rankose prieš savo motiną, tėvą, seserį. Kareivis atsakė, kad ne. Kitas desantininkas prišokęs nustūmė moterį, metė į mus sprogstamąjį paketą ir liepė pulti kitiems. Pradėjo šaudyti iš automatų – vieni šaudė tuščiais šoviniais, kiti koviniais į sieną virš mūsų galvų. Žmonės pradėjo skanduoti “Lietuva!”, “Šalin okupantai!”, susikibo rankomis ir stovėjo kaip uola. Prasidėjo tikras pragaras: sproginėjo užtaisai minioje, švilpė kulkos virš galvų. Keliems desantininkams pavyko prasiskverbti tarp autobusų ir žmonių prie įėjimo, pradėjo brautis pro langą į vidų, mat pro duris įeiti neleido žmonės. Kita grupė desantininkų mėtė paketus, šaudė ir sugebėjo atskirti dalį žmonių nuo pagrindinio įėjimo. Aš likau ant laiptų. Sugebėjome nustumti desantininkus nuo laiptų, bet vienam pavyko prasibrauti pro langą į pastato vidų. Pro langus į vidų, matyt, pateko daugiau desantininkų, nes dužo antro, trečio aukšto langai ir juose pasirodę desantininkai pradėjo šaudyti iš automatų į kitoje gatvės pusėje stovintį devynaukštį ir žmones.
Prasidėjo antra ataka. Vėl sproginėjo užtaisai, sužeisdami žmones. Atbėgę desantininkai pradėjo ant laiptų stovinčius žmones mušti automatų buožėmis, metalinėmis lazdomis, šaudyti virš galvų. Pradėjo šaudyti į autobuso langus nuo gatvės pusės. Po truputį pradėjome trauktis, pirma praleisdami moteris. Mačiau, kaip du desantininkai laikė už parankių saviškį, kuris nerodė jokių gyvybės ženklų, buvo be šalmo, galva nusvirusi, kojos per kelius sulinkusios. Pastatas buvo užimtas. Norėjau bėgti ginti Televizijos komiteto pastatą, kur buvo nustumti mano tėvai. Kieme vyko tikros kautynės, poškėjo šūviai. Desantininkai nieko nepraleido, šaudė virš galvų ir į kojas. Pasirodę tankai irgi šaudė iš savo pabūklų. Buvo mėtomi sprogstamieji paketai ne tik į mus, bet ir į gyvenamojo namo balkonus. Byrėjo stiklai. Mačiau sužeistus žmones. Matyt buvo panaudotos kažkokios dujos, nes buvo sunku kvėpuoti, išsausėjo burna, plėšė plaučius. Desantininkai naudojo ir ašarines dujas.
Išgirdome vyriškio balsą, kuris prisistatė Jermalavičiumi ir pasakė, kad visa valdžia pereina į kažkokio Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas. Buvo liepiama skirstytis, nes gali būti pralietas nekaltų žmonių kraujas, kuris ir taip jau buvo pralietas, nes matėsi daug sužeistų, buvo jau ir mirtinai sužalotų. Žmonės nesitraukė, skandavo “Lietuva!”, “okupantai!”, “fašistai!” Viena moteris pasiėmusi lenkų valstybinę vėliavą vaikščiojo tarp šarvuočių ir skandavo “Lietuva bus laisva!”
Pasirodė ir tėvai. Tėvas buvo sužeistas į koją sprogstamo užtaiso skeveldra.
Pirmą kartą pamačiau tarybinės armijos “išvaduotojos” tikrąjį veidą.
1991 m. sausio 23 d.
