1991 m. sausio 12 d. aš, brolis ir sesuo su vyru atvažiavome į Vilnių pas seserį, buvome susitarę eiti budėti. Sesuo su vyru iš Vilniaus ir mes keturi iš Kauno nuvažiavome prie Televizijos bokšto. Čia buvo daug žmonių, visi dainavome. Išgirdę pranešimą, kad atvažiuoja tankai, mes nubėgome prie tvoros, norėjome įsitikinti, ar tikrai atvažiuoja. Kai pamatėme tankus, bėgome prie paties bokšto. Ten išgirdome šūvius, kaukė sirenos. Žmonės (tikriausiai vietiniai gyventojai) šoko per tvoras ir bėgo prie bokšto. Mes, pagalvoję apie patį baisiausią, t.y. kad nenukentėtų visa šeima, su broliu patraukėme toliau nuo giminaičių. Brolis prieš metus grįžęs iš kariuomenės (jis buvo tankistas), man trumpai paaiškino kaip elgtis. Jis suskaičiavo, kad link bokšto atvažiuoja 11 šarvuočių. Mes stovėdami skandavome “Lietuva”. Privažiavę tankai paleido dujas, pradėjo šaudyti į langus. Stiklai krito mums ant galvų. Šaudė į žmones. Kai kareiviai įsiveržė į bokšto vidų, mes pasitraukėm. Gulėjo trys vyriškiai, nežinau, ar jie buvo sužeisti, ar negyvi. Kareiviai jų paimti neleido, puolė žmones mušti, šaudyti. Kažkoks žurnalistas filmavo, tai mes jį uždengėm, kad nenušautų, nes jie šaudė į kameras. Kariškai, lipdami į bokštą, daužė langus. Nukabino mūsų trispalvę.
1991 m. sausio 20 d.
