VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Juozapavičius Ginutis, Antano.
profesija: geologas
pareigos: Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Tarybinė armija užėmė Lietuvos Respublikos Televizijos bokštą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie televizijos bokšto, Vilniuje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13 d. apie 2 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 2–3 val.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Po pirmojo tanko šūvio prisijungiau prie bokšto gynėjų. Stovėjau pirmoje antroje žmonių rato, apjuosusio bokštą, eilėje. Mačiau visą karių ir tankečių ataką. Mano akyse automato buože buvo sužaloti į galvą du vyrai.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Tuo metu prie bokšto, bet ne greta, buvo mano sūnus, žmona, bendradarbiai.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 07.
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Detalus įvykio aprašymas
1991 m. sausio 13 d. naktį, kelios minutės iki 2 val., pažadino iš miego stiprus šūvis. Skubiai apsirengęs išbėgau. Karoliniškėse iš visų namų skubėjo žmonės. Priartėjus prie bokšto, bėgant šalia namų, eilinį kartą iššovus tankui, iš gyvenamųjų namų langų biro stiklai ir krito šalia. Tankai stovėjo Sudervės gatvėje, išsukę iš Kosmonautų prospekto. Jiems kelias buvo užtvertas autobusais. Ties įėjimu į Televizijos bokšto teritoriją jau buvo labai daug žmonių. Kokias 3–5 minutes laukėm kareivių pasirodymo nuo Kosmonautų prospekto pusės. Pasigirdo triukšmas ir žmonių balsai, kad tankai važiuoja iš kitos pusės Sudervės gatve, pro darželį. Tada prasiskverbęs pro žmones užlipau į aukštesniąją aikštelę prie paties Televizijos bokšto. Kartu skubėjo daug žmonių. Kai pribėgau prie bokšto, nuo darželio pusės jau pasirodė pirmieji tankai ir tanketės. Pribėgau prie bokšto ir atsistojau tarp žmonių, apjuosusių bokštą. Stovėjau pirmoje eilėje, toje pusėje, iš kurios artėjo tanketės. Iš dešinės pusės prieš mane buvo dar vienas vyras. Tankas sustojo toliau ir prožektorium švietė link mūsų. Tanketės pradėjo skirstytis, supdamos bokštą. Tarp jų ėjo automatininkai ir šaudė. Visi judėjo labai lėtai, pažeme skleidėsi dūmai. Iš šarvuočio, stovinčio toliau negu tankas (darželio link), Jermalavičiaus balsu pasigirdo pranešimas “Broliai ir sesės! Visa valdžia Lietuvoje perėjo į Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas. Sugrįžo paprastų darbo žmonių valdžia. Jūs buvote apgauti. Eikite namo, nes mes nenorime kraujo praliejimo.” O tuo pačiu metu tanketės jau spaudė žmones prie bokšto langų. Žmonės šaukė: “Gėda, gėda! Fašistai! Lietuva!” ir panašiai. Pirmoji tanketė, pasisukdama šonu, sustojo ties mūsų grupe. Iš jos liukų išlindo desantininkai ir išsirikiavo eile prieš žmones už kokių 2 metrų nuo pirmosios eilės. Šie kareiviai turėjo trumpesnius, metalinėmis buožėmis, automatus (priešingai nei tie, kurie ėjo tarp tankečių – jų automatai buvo ilgi). Kareiviams vadovavo labai aukštas, plonas karininkas. Pagal jo komandą kareiviai užsitaisė automatus. Jų žvilgsniai buvo kažko neramūs, akys “bėgiojo” į šonus. Karininkas pabėgėjo į šoną ir trumpam sustojo, atsisukęs į žmones. Ties manim liko stovėti žemas, azijietiškos išvaizdos kareivis, kraštinis šioje kareivių eilėje. Karininkas stovėjo trečias nuo eilės krašto. Jo žvilgsnis skrajojo po žmones. Matyt ieškojo silpniausio. Jis pakėlė automatą vamzdžiu aukštyn, sukomandavo. Papliupo automatų serijos virš galvų ir jis staigiai puolė į minią, smogdamas automato buože iš viršaus žemyn iš anksto pasirinktai aukai. Kareiviai pleištu metėsi paskui karininką. Tuo momentu mano dešinėje ir kiek priekyje stovėjęs vyriškis čiupo kraštiniam kareiviui už rankovės, norėdamas pastarąjį sulaikyti. Tai jam nepasisekė, nes kitas kareivis suspėjo smūgiu vyriškį nublokšti. Iš tos vietos, į kurią mušdamas žmones įsiveržė aukštasis karininkas, pasigirdo šauksmai ir klyksmai. Žmonės pradėjo skirtis į šonus, moterys užnugaryje ėmė šaukti “bijau”. Bandant nugaromis atremti ir sulaikyti kareivių spaudimą, žmonių masė praslydo pro mane ir aš bei dar vienas vyriškis likom dviese prieš kareivius, jau atsisukę veidu į juos. Šitas vyriškis, kuris tuo metu buvo arčiau bokšto langų, gal net ant šaligatvio, nuleidęs rankas kažką sakė (klausė?). Prišokęs kariškis automato buožės galu smogė vyrui tiesiai į tarpuakį. Jo veidas apsipylė krauju ir vyras, susiėmęs rankomis galvą, žengė link žmonių būrio. Tuo momentu iššovė tankas. Matyt vamzdis buvo nukreiptas link bokšto, nes langų stiklai pasipylė ant žmonių galvų. Mes pasitraukėm tolėliau nuo bokšto link tarnybinių patalpų, esančių Sudervės gatvėje, bet tiktai kokius 5 metrus. Tuo metu jau didelis tarpas prie bokšto langų buvo atlaisvintas, langai išdaužyti ir kareiviai šeimininkavo viduje. Nežiūrint to, pastebėjau kaip vienas kareivis, stovėdamas šalia lango, automato buože daužė į dar nesudužusį langą. Žmonių grupei pasislinkus link įėjimo į bokštą ir mums stovint apie 10–13 metrų nuo jo, kareiviai ėmė mėtyti kažkokius degančius paketus. Jie nesprogo, tačiau skleidė aitrius dūmus. Tuo pasinaudoję žmonės čiupdavo paketus ir sviesdavo atgal už kareivių nugarų. Tuo metu matėsi kareivių siluetai bokšto viduje. Savo pasiektą aukštą jie pažymėdavo langų stiklų išdaužymu. Pro žmonių masę prasiskverbė dar vienas žmogus praskelta kakta ir svyruodamas, susilenkęs ėjo link tanketės. Sulaikiau ir padėjau nueiti iki laiptelių, kurie vedė į gatvę. Vyriškis kalbėjo, kad negaila kraujo dėl Lietuvos laisvės. Pro išdaužtus langus ir kažkokią skylę pradėjo lietis laukan vanduo, matyt, bokšto gynėjų naudotas prieš desantininkus. Desantininkai pasiekė tą aukštą, kur buvo Lietuvos vėliava ir ją įtraukė į vidų. Vėliau matėsi desantininkų siluetai ir pačiame bokšto kamiene. Ten irgi buvo išdaužti langai. (Vėliau Nevzorovas rodė, kad juos iššaudę Sąjūdžio snaiperiai). Kareiviai pradėjo šaudyti trasuojančiomis kulkomis virš žmonių galvų, bandė juos atstumti toliau nuo bokšto. Žmonės tai atsitraukdavo, tai vėl kiek priartėdavo prie bokšto. Tada pasigirdo komanda: “otčistit teritoriju”. Pradžioje pradėjo sukinėtis viena tanketė tarp eglaičių ir nedidelio pastato, esančio šalia bokšto. Tanketė iššovė į žmones. Vamzdis buvo žmonių galvų lygyje. Po to pradėjo į žmones važinėti kelios tanketės vienu metu. Tapo pavojinga ir aš atsitraukiau į aikštelės pašalį. Užlipęs ant akmeninės tvoros (sienelės), kuri skiria gamybinius bokšto pastatus nuo aikštelės prie paties bokšto, labai gerai mačiau, kaip tanketės vaikėsi žmonių grupes. Jei pirmoje atakos prieš bokštą stadijoje jos judėjo lėtai, keldamos įvaizdį iš matytų kino ekranuose scenų apie baudžiamąsias vokiečių operacijas prieš taikius gyventojus karo metais, tai dabar vaizdas pasikeitė. Čia jau buvo “ispaniška korida”. Tiktai vietoj jaučių – tarybinės tanketės, sąmoningai, dideliu greičiu važiuojančios į didesnius žmonių sambūrius. Visą šią “koridą” lydėjo Jermalavičiaus propaganda apie “tarybinės valdžios naują pergalę Lietuvoje”. Žmonės kiek galėdami stengėsi užgožti šarvuočio garsiakalbius. Po daugelio tankečių puolimų buvo išverstos metalinės tvoros ir žmonės išstumti iš aikštės žemyn į gatvę. Paskui tanketes atėję kareiviai saugojo užkovotą aikštę, karts nuo karto pašaudydami trasuojančiomis kulkomis aukštyn.
Tarnybinių patalpų kieme esančioje aikštelėje susirinkę žmonės ėmė šaukti, kad aikštėje ir bokšte liko sužeistų žmonių. Atėjo gydytojų brigada ir pasikėlė į aikštės pakraštį. Jie ėjo su Raudonojo kryžiaus vėliava. Tačiau kareiviai gydytojų nepraleido. Ne gana to, jie privertė gydytoją pakelti rankas ir patikrino jo kišenes. Tokio vandalizmo gydytojų atžvilgiu dar neteko matyti. Tuo tarpu kalvos šlaitu, toje vietoje kur baigėsi išlaužta tvora, pakilo būrys vyrų. Jų buvo apie 20–30. Kareiviai nevijo jų atgal. Pakilę į aikštelę šie vyrai užsirišo raudonus raiščius ir tapo “draugovininkais”, kuriuos automatininkai apsupo ir taip saugomus nulydėjo link bokšto. Gydytojų tuo metu nepraleido. Neužilgo Sudervės gatve, nuo Kosmonautų prospekto pusės, atžlegsėjo tankas, o paskui jį karinis, metaline būda sunkvežimis. Jo kabinoje sėdėjęs kariškis pastoviai serijomis šaudė į viršų trasuojančiomis kulkomis. Tiktai po ilgesnio laiko kariškiai praleido gydytojus. Aišku, kad jie nieko nebesurado. Kareiviai mėtė dujų paketus į žmonių būrius, stovinčius tarnybinių patalpų kieme. Šie stengėsi numesti juos atgal.
Šaudymas tęsėsi apie 2 val. Pagal garsą ir sprogstamosios bangos stiprumą buvo galima išskirti 4 rūšis: 1) stipriausi – tankų šūviai; 2) kiek silpnesni – tankečių; 3) retesni, silpnesni – matyt stipresnio kalibro ginklų, gal būt kulkosvaidžių šūvių serijos; 4) skardesni, tankesni – automatų šūvių serijos. Tai galėjau išskirti todėl, nes esu šaudęs iš visų kareiviškų ginklų rūšių.
Esu linkęs manyti, ypač pagal pirmąją operacijos dalį ir “draugovininkų” įsijungimą, kad baudžiamoji operacija-valstybinis perversmas buvo detaliai aptartas ir surežisuotas. Jos organizatoriai ir vykdytojai privalo būti išaiškinti, o jų veiksmai įvertinti pagal tarptautinės teisės normas.
1991 m. vasario 7 d.
