Š.m. sausio 13 d. “Kruvinojo sekmadienio” naktį aš dalyvavau ginant Televizijos bokštą Vilniuje. 1.30 val. bokšto prieigose pasirodė tankai, apie tai pranešdami šūviais.
Aš stovėjau pirmoje eilėje, kairėje pusėje nuo pagrindinio įėjimo. Ten buvo laukiama pagrindinio smūgio. Patvoryje prasidėjo judėjimas – tai vilniečiai bėgo mums į pagalbą. Apie 2 val. privažiavo tankai. Jie išlaužė tvorą ir važiavo tiesiai į mus. Privažiavę prie pat mūsų gyvos užtvaros pradėjo šaudyti, leisti dūmus, dujas. Šaudė, matyt, į bokštą, nes ant mūsų galvų pasipylė nuo sienų tinkas, pasigirdo langų dūžiai. Kurį laiką aš nieko neatsimenu (gal nuo trenksmų), tik atsigavau, kad likau vienas. Pradėjau pasilenkęs eiti. Per dujas ir dūmus nieko nesimatė. Paėjau kelis žingsnius, prie pat pasigirdo šūvis, matyt, ėjau tanko link, paėjau į kairę – ir vėl šūvis, po to dar ir dar – ir vėl kurį momentą nieko neatsimenu. Kai atsipeikėjau, pamačiau, kad esu prie pagrindinio įėjimo, prieš ginkluotus kareivius. Kareiviai mus stūmė nuo bokšto. Jie šaudė visom kryptim. Kai kurie buvo tiesiog sužvėrėję, automatus nukreipę tiesiai į žmones.
Per eiles bėgo moteris, aš ją pačiupau už rankos, perspėjau, kad gali nušauti. Ji sušuko “film net”. Aš supratau, kad tai užsienietė korespondentė, iš kurios atėmė filmavimo kamerą. Aš ją paleidau ir ji nubėgo per kareivių ir žmonių sudarytą koridorių. Po kelių minučių pasirodė kitas korespondentas, kuris lindo tiesiog po tanku. Mes bijojom, kad jam nieko neatsitiktų, nes žinojom, jog šie dokumentai brangesni už gyvybes (bent tuo metu aš taip galvojau). Mačiau, kad ir kiti vyrai puolė jam į pagalbą.
Bėgant į pagalbą korespondentui, pamačiau, kad kareiviai stumia moterį po tanku, kuris juda išilgai kareivių eilės. Pagriebęs moterį, iš visų jėgų stumtelėjau kareivių eilę (nes į kitą pusę pereiti būtume nespėję), jie neišlaikė ir mes atsidūrėme už jų. Kareiviai mus išmetė prie žmonių, bet laikas jau buvo laimėtas – tankas jau buvo pravažiavęs.
Tęsiant pasakojimą apie minėtą korespondentą. Iš savo bendražygės V.Matiukevičienės sužinojau, kad filmavimo kamera buvo peršauta ir susprogo. Ji buvo prie pat ir ją apipylė skeveldrom.
Tankečių ir kareivių pagalba buvome nustumti prie tvoros (į dešinę nuo mūsų). Čia labai pasižymėjo tanketės. Jos lakstė didžiausiais greičiais, viena po kitos sukaliojosi ir vis daužė žmones staigiais posūkiais. Jeigu žuvusiųjų ten ir buvo, tai jų turėjo nelikti, nes labai ilgai jos ten važinėjo, daužė žmones, kurie neturėjo kur pasislėpti, buvo be ginklų, išskyrus iškeltus du pirštus, dainą ir siunčiamus prakeikimus žmogžudžiams.
Didžiausias mūsų džiaugsmas buvo, kai pranešė per radiją, kad Aukščiausioji Taryba gyvuoja. Radijo klausėm pastoviai. Jis mums davė stiprybės. Prie bokšto išbuvome iki ryto, vieni kitus palaikydami samprotavimais, kad kol mes čia, kareiviai negali eiti prie Aukščiausiosios Tarybos. Gal būt ir taip, gal ir ne, tačiau, ačiū Dievui, Aukščiausioji Taryba gyvuoja.
3–4 val. grupė žmonių (apie 15) apsupta kareivių nuėjo į bokštą, kur buvo nuimta mūsų trispalvė ir iškabintos dvi raudonos. Bandė į mus kreiptis per garsiakalbį, bet jų garsus nustelbė mūsų šauksmai “Lietuva, Lietuva!”, “Lietuva bus laisva!”
Norėčiau padėkoti dviem jaunuoliams, kurie išlaikė mūsų vėliavą visą naktį ant paaukštinimo, pučiant vėjui, šalia kareivių. Aš manau, kad Lietuva tai, kai ateis laikas, prisimins.
P.S. Per televizorių teko girdėti, esą mus prie bokšto varė su ginklu. Todėl aš noriu atpasakoti trumpą dialogą. Prieš tankams puolant, daug žmonių buvom susirinkę po administracinių patalpų pastoge, kur dainavome lietuviškas dainas, žiūrėjome ansamblio “Lietuva” pasirodymą. 1.30 val. kai pranešė apie pavojų, bėgom prie bokšto. Vienas jaunuolis man sako:
– Jūs ten nebėkit, nes vyresniems čia ne taip pavojinga.
Aš jam atsakiau, kad mano vaikai jau užauginti (man 51 metai), o Jums dar augti, todėl aš einu ten. Galų gale abu nuėjom prie bokšto. Nepažįstu to jauno vyro, nežinau, liko jis gyvas ar ne, bet mes nė vienas draugui už nugaros nesislėpėm, o ėjom ten, kur buvom reikalingi, kur šaukė širdis.
