VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Jonaitis Laimis, Algimanto
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Atvažiavo tankai ir spec. mašinos, apsupo bokštą. Išlipo kareiviai, nukreipė į žmones automatus. Aplinkui visą laiką griaudėjo šūviai iš tankų ir automatų. Tarp žmonių sprogo kažkoks užtaisas, žmonės buvo nublokšti, tada puolė kareiviai su automatais ir lazdomis, jie šaudė, mušė rankomis ir t.t.
2.2. KUR ĮVYKO?:
2.3. KADA ĮVYKO?: Tas įvyko apie 1.30–2 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Pats apsupimas ir bokšto užėmimas įvyko greitai: per 10–15 min. Įsiveržimas į bokštą truko apie 1 min.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Aš pats studentas medikas. Nešiau sužeistuosius ir žuvusiuosius. Tikrinau, ar žmonės dar gyvi. Bokšto ėmimo metu stovėjau žmonių sienoje, apsupusioje bokštą, o prasiveržimas vyko 5–10 metrų nuo manęs.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?: Du tankai stovėjo apačioje kalno, ant kurio stovi bokštas. Vienas visą laiką leido dūmus. Kitas vis sukiojo vamzdį ir daužė autobusus, stovinčius aplinkui.
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?: Tankų buvo apie 5–10 aplink bokštą. Kareiviai buvo su šalmais, ginkluoti automatais. Po užėmimo tankai labai švietė savo prožektoriais, taip gąsdindami žmones. Po kiek laiko girdėjau balsą, kuris rusų kalba liepė eiti namo.
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 25
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Pradėjus tankams šaudyti mes buvome netoliese nuo bokšto, privačiame bute. Išgirdę Audriaus Butkevičiaus raginimą sėdome į automobilį ir nuvykome. Buvome penkiese. Kalno, ant kurio stovi bokštas, papėdėje pamatėme stovint du tankus. Vienas iš jų vis leido dūmus. Abu buvo apsupti žmonių, žmonės skandavo, dainavo. Vienas tankas vis sukinėjo vamzdį ir vamzdžiu daužė aplink stovinčius autobusus. Pastovėję 15–20 min., nutarėme lipti į viršų prie bokšto. Tuo metu kažkur toliau vis šaudė tankai. Priėję prie bokšto pamatėme aplink bokštą stovinčią žmonių sieną, ji buvo apie 5–10 metrų storio. Mes ėjome ratu apie bokštą, ieškodami vietos atsistoti. Vienoje vietoje, kur buvo lyg ir mažiau žmonių, mes atsistojome 2–3 eilėje, pirmose eilėse žmonės buvo susikibę už parankių. Visi dainavo. Staiga tolumoje išgirdau burzgesį ir pamačiau tankų ir spec. mašinų šviesas. Jie artėjo prie bokšto. Privažiavę apstojo bokštą ratu. Vis šaudė iš tankų. Iš spec. mašinų išlipo kareiviai su šalmais ir automatais. Automatus atstatė į žmones, supančius bokštą. Visi stovėjo, negalvojo trauktis, dainavo, skandavo ir... laukė. Staiga, kairėje pusėje išgirdau trenksmą ir pamačiau ugnies kamuolį, tai buvo apie 5–10 metrų nuo manęs, pažiro stiklai, žmonės plūstelėjo iš tos vietos, kareiviai puolė per tą vietą su automatais, lazdomis. Daugelis nenorėjo trauktis, ragino mus laikytis, nepraleisti kareivių. Bet kareiviai prasiveržė labai greitai. Čia aš pamačiau keletą vyrų, tempiančių vieną žmogų. Aš pats esu studentas medikas, todėl jiems padėjau, paprašiau, kad tą žmogų paguldytų ant žolės, patikrinau ar yra pulsas kakle – pulso nebuvo. Norėjau gaivinti, bet čia driokstelėjo dar keli kurtinantys tankų šūviai ir vyrai vėl tą žmogų griebė ir tempėme jį iki greitosios pagalbos automobilio. Greitosios mašina buvo viena, jau buvo atneštų nukentėjusių, gydytojas nespėjo nuo vienų prie kitų ir sakė, “kur aš juos dėsiu”. Paskui atvažiavo dar automobilių. Žmonės kėlė į mašinas (pažiūrėdavo, ar gyvas). Jei negyvas, vėl išimdavo ir guldė ant žemės. Vis nešė sužeistuosius. Atnešė vieną vyrą su sužeistu veidu (turbūt peršautu), iš ten plūdo kraujas. Kiti žmonės įkėlė jį į nuosavą automobilį ir nuvežė į ligoninę. Visą tą laiką viršuje aidėjo šūviai – automatų ir tankų, krito netoliese stovinčių namų langų stiklai. Buvo panika, moterys verkė. Vis atnešdavo sužeistųjų. Paklausiau gydytojo, ar galiu kuo padėti, atsakė, kad “ką čia bepadėsi”. Tada nuėjau prie tų tankų, kuriuos minėjau pradžioje. Vienas vis leido dūmus, kitas, apsuptas žmonių, sukinėjo savo vamzdį visiems virš galvų, daužė vamzdžiu autobusą, stengėsi išvažiuoti iš mašinų apsupties. Vėl užlipau į viršų. Čia stovintys tankai sukinėjo savo prožektorius, taip gąsdindami žmones. Pastoviai šaudė automatai. Žmonės stovėjo jau kitoje tankų pusėje ir skandavo. Tankai vis važinėjo plėsdami savo užimamą teritoriją. Žmonės trauktis nenorėjo. Vėl nulipau žemyn. Čia pasirodė grupelė kareiviškai apsirengusių žmonių, liaudis juos piktai puolė, tačiau ten buvo Lietuvos policija, jie išsigandę rodė savo pažymėjimus, sakė, kad atvažiavo tam, jog nebūtų daugiau kraujo, pranešė, kad dar neužimta Aukščiausioji Taryba. Paėjęs truputėlį toliau pamačiau, kad ten, ant kalvos krašto, jau stovi kareiviai su automatais, žmonės juos niekino, smerkė. O jie gąsdindami vis atsukdavo automatus į minią. Čia išgirdau kalbą (ką kalbėjo lietuviškai nepamenu, o rusiškai kalbos turinys maždaug toks – “atkurta darbininkų valdžia, vėl ramybė, žmonės, mes kontroliuojame padėtį, skirstykitės namo, ten jūsų laukia vaikai, mamos, tėtės, seneliai. Mūsų tikslas – žmogiškumas...” Tačiau žmonės vis stovėjo, nėjo. Po kokių 2 valandų ėmė po truputį skirstytis, tada ir aš nuėjau prie mašinos ir nuvykome prie Parlamento.
1991 m. sausio 25 d.
