Parodymai dėl tragiškų įvykių 1991 m. sausio 13 naktį prie Televizijos bokšto
1991 m. sausio 13 d. naktį, apie 01.30 val., būnant namuose, pasigirdo stiprūs griaudžiantys tankų šūviai ir matėsi ryškios prožektorių šviesos. Skubiai apsirengęs nuskubėjau prie Televizijos bokšto (500 m atstumu). Sudervės gatvėje, prie viaduko, jau buvo susirinkusi žmonių minia, gatvė buvo užtverta smėlio barstytuvais, stovėjo lengvosios mašinos, tankai. Pastarieji šaudė, leido dūmus, nuo šūvių byrėjo gretimų namų langų stiklai. Tuo metu iš rytų pusės (nuo darželio) prasiveržė kiti tankai, pakeliui traiškydami Sudervės gatvėje esančias mašinas.
Bokštą 8–10 metrų juosta supo žmonių minia. Aš tuo metu mėginau padėti paskirstyti žmones jo prieigose ir prasiveržus tankams buvau prie pat Televizijos bokšto. Tai galėtų patvirtinti A.Runas bei ten pat buvęs Vaitkevičius ir kiti pažįstami. Prasiveržę tankai pirmiausia pradėjo šaudyti, byrėjo bokšto langų stiklai, kurie sužeidė žmones. Blyksėjo prožektoriai, sproginėjo dūminiai paketai, kriokdami tankai specialiai leido dūmus. Žmonės nuo bokšto buvo atskiriami tankų ir šarvuočių pagalba. Tuomet šaudydami pradėjo pulti desantininkai. Girdėjosi žmonių dejonės. Ruože, rytinų pusėje, nuo eglaičių ir Televizijos bokšto, maždaug 20 m atstumu vėl sustojome prieš desantininkus (l metro atstumu). Kai kurie desantininkai ant šautuvų turėjo durtuvus, šokinėjo ir jautė pasitenkinimą. Po komandos „stumti!“ kareiviai šaudė į žemę, prie kojų, mušė šautuvais. Pasigirdo sužeistų nuo kulkų žmonių aimanos, tačiau niekas nesitraukė. Kai desantininkai mušė šautuvais, kai kurie žmonės stverdavo už ginklų, bet patys nesitraukė. Mane sutrenkė šautuvu per kairę ranką, aukščiau alkūnės. Ilgiau nei savaitė neišnyko mėlynė.
Niekas nesitraukė, tada tankai ir šarvuočiai važiavo į žmones ir minioje staigiai sukiodavosi, tuo pačiu vartydami augančias prie bokšto eglaites, stumdami žemes jie užkliudydavo žmones ir juos parversdavo. Taip atakuodami jie atstūmė minią prie betoninės sienutės šiaurinėje pusėje, už kurios slėpėsi žmonės, kiti užsilipo ant namo stogo. Desantininkai per bokšto langą iškėlė pulko, o vėliau ir sovietų bolševikų vėliavas. Vėliau karininkas įspėjo, kad gali apšaudyti pastatą. Tai išgirdę žmonės nulipo nuo stogo ir susibūrė už betoninės sienutės. Stovėjo turėdami rankose juodu šaliu perrištą Lietuvos Respublikos vėliavą, iš ten jau nepajėgė išvaryti, nes šarvuočiai negalėjo važiuoti, o kareiviai vieni nėjo, nors mėgino kelis kartus išvaryti ir atimti vėliavą.
Užėmus bokštą iš šarvuočio pasigirdo Nacionalinio gelbėjimo komiteto agitacinis atsišaukimas, kad žmonės skirstytųsi, kad šiuo metu vyriausybė sudaryta iš korumpuotų asmenų ir t.t. Visa tai truko apie 0,5 val.
Būnant prie betoninės sienutės atvyko majoras ir 40 milicininkų, kad palaikytų rimtį tarp žmonių ir desantininkų. Žmonės skirstėsi, prie bokšto liko tik dalis tankų ir šarvuočių bei patruliuojantys desantininkai. Naktį gydytojai bandė patekti į bokštą 4 kartus, tačiau kareiviai jų nepraleido. Karininkai tvirtino, kad sužeistų nėra. Apie 6 val. ryte jie atvilko vieną sužeistą žmogų ir atidavė. Pasitarę nutarėm nesitraukti ir stebėti desantininkus kol prašvis, kad atvykę reporteriai galėtų įamžinti mus turimos vėliavos ir bokšto fone. Desantininkų visą rikiuotę išlaikėme iki 10 val. ryto. Desantininkai mėgino mus paveikti dujomis tam, kad mes išsiskirstytumėme, bet vėjas dujas išsklaidė. Apie 7 val. ryto buvo atvykęs Vilniaus meras. Po puolimo vieni kareiviai valė apie bokštą ir jo viduje esančius stiklus, kiti nešė iš bokšto dėžes ir viską krovė į mažinas. Dar nebuvome visiškai išstumti iš teritorijos, prožektorių šviesoje matėme, kai į bokštą ėjo civiliais rūbais apsirengę, su raiščiais ant rankų žmonės, kurių desantininkai nelietė. Ryte, apie 10 val., apėjau Televizijos bokšto teritoriją. MAČIAU du sutrintus "Moskvičius", smėlio barstytuvą, Sudervės gatvėje išlaužytas tvoras ir medelius. Kareiviai šildėsi kūrendami baldus buvusiose bokšto gynėjų laužavietėse, Televizijos bokšto teritorijoje.
