VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Jauniškis Vaidotas, Alberto
profesija: žurnalistas.
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: 1991 01 13 buvau prie Televizijos bokšto.
2.2. KUR ĮVYKO?:
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 01 12 apie 23 val. iki 1991 01 13 03. 30 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?:
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Saugojau bokštą.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Žmona ir sūnus.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 31
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
1991-ųjų sausio 13-osios naktis prie Televizijos bokšto
Pirmą valandą nakties kartu su žmona ir sūnumi grįžome iš eilinio budėjimo prie Televizijos bokšto. Buvo palyginti šilta besniegė naktis. Prie administracinio Televizijos bokšto pastato, gausaus gerbėjų būrio apsuptus palikome anekdotų karalių Šilanską ir tik ką atvykusį “Armonikos” ansamblį. Daugumos nuotaika žadėjo ramią naktį.
Bet vos tik ėmiau rengtis poilsiui, išgirdau patrankos šūvį, nuo kurio langai sudrebėjo. Šovė prie bokšto. Netrukus apsirengėme ir išbėgome. Buvo 1.30 val., bet iš visų Lazdynų tarpunamių, kaip skruzdėlės, į Televizijos bokšto kalną skubėjo žmonės. Kai kas bandė automobiliais privažiuoti prie pat šlaito. Vos tik užsiropštėme ant kalno ir nubėgome iki Sudervės gatvės šlaito, pasigirdo dar keli patrankos šūviai. Šaudė du tankai, stovėję sankryžoje į Kosmonautų prospektą. Žmonių minia buvo užtvėrusi kelią abiem tankams, žmonės skandavo “Lietuva”, “fašistai”. Nuo girdėtų ir matytų tankų patrankų šūvių, kai jų vamzdžiai buvo pakelti į viršų, gretimų keturių namų languose pabiro stiklai: nuo pirmo iki penkto aukšto. Pasigirdo gyventojų klyksmas.
Vienas tankas skleidė baltų dūmų kamuolius. Jie sklido per 50 metrų – iki mūsų, buvo aitrūs ir vertė kosėti. Moterys virpėjo ir ragino viena kitą išsižioti, kad neužgultų ausų, jei dar kartą šaus tankai. Žmonės nesitraukė. Kito tanko vairuotojas gaivališkai sukiojo tanko bokštelį su patranka, baugindamas greta stovėjusius žmones. Retkarčiais tankas “pasimuistydavo”, vis užkliudydamas vikšru ar sparnu greta stovėjusį autobusą ir jį lamdydamas. Greta stovėjusių autobusų ir lengvųjų automobilių langai jau buvo išdaužyti nuo šūvių bangos.
Ant tilto per Kosmonautų prospektą stovėjo trys šarvuočiai. Nuvažiuoti nuo tilto jiems neleido kitas žmonių būrys. Prieigos prie administracinio pastato buvo užtvertos autobusais ir smėlio barstytuvais. Būrys žmonių nuo šlaito siūbtelėjo prie bokšto. Per skylę tvoros tinkle, mes įsiveržėme į aptvaro vidų. Prie pat bokšto jau buvo nemažai žmonių. Kiekvieną akimirką jų iš visų pusių daugėjo. Mes sustojome grandine aplink bokštą ir susikibome rankomis. Už mūsų iki bokšto stiklinių sienų buvo dar 7–9 grandinės. Mes stovėjome vakarų pusėje, Lazdynų vandens saugyklos kryptimi. Staiga pasigirdo šūksniai: “Tankai prie bokšto”. Pastebėjau iš rytų pusės į kalną kopiančius tankus. Jie, matyt, iš anksto buvo išžvalgę tokią patogią prieigą. [...]
Tuo pačiu metu už tankų privažiavo dengtas sunkvežimis “Uralas” ir iš jo pasipylė daugiau desantininkų. Desantininkai atstatė automatus ir puolė į priekį. Mane pritrenkė jų sustingę veidai ir “stiklinės” akys. Tai buvo ne žmonės, gal robotai. Aš negirdėjau jokių komandų, jokių pokalbių, nepastebėjau jokių galvos pasukimų ar pakeisto žvilgsnio. Jie buvo nuo manęs per kokius 5–6 metrus ir buvo šviesu kaip dieną. Ir aš pagalvojau, kad jie arba apsvaigę nuo alkoholio, arba dar nuo ko nors.
Didžiausias būrys iš sunkvežimio ir nuo vieno tanko veržėsi už 7-ių metrų į kairę nuo mūsų. Tik išlindę iš už tankų, jie pakėlė automatus ir prapliupo serijos į langus virš žmonių galvų. O juk bokšto apačią juosia apie trijų metrų aukščio įstiklinti rėmai. Pabiro stiklai ant žmonių galvų. Pasigirdo klyksmas kairiau, o po to ir dešiniau nuo mūsų. Mes likome kelyje tarp tankų ir toliau šaukėme “Lietuva”. Kairėje desantininkai iš peties mosikavo automatais, kažkas šaukė: “Gydytoją, gydytoją”. Žmonės griuvo, o per juos desantininkai, šaudydami iš automatų, veržėsi į vidų. Staiga iš kairės pusės, tarp suvirtusių žmonių ir stovinčių tankų, pasišviesdama sau kelią prožektoriais, pasirodė nedidelė desantininkų tanketė. Vienu vikšru ji galėjo užkabinti nugriuvusius žmones. Ji sustojo. Negalėjau įžiūrėti, kas vyko prie tanketės vikšrų, bet ten buvo žmonės. Nuo tanko lietuvių kalba pasigirdo: “Valdžia mūsų rankose...”
1991 m. sausio 31 d.
