VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Jankūnaitė Aldona, Jono
profesija:
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Tarybinės armijos banditiškas antpuolis prie Televizijos bokšto.
2.2. KUR ĮVYKO?: Vilniuje, Karoliniškėse, prie Televizijos bokšto.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13-osios naktį, apie 2 val.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 30–40 minučių.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: “Gyniau” Televizijos bokštą, stovėjau taikių žmonių minioje, kuri glaudžiu ratu buvo apsupusi bokštą, ir maniau, kad tarybiniai kareivos neišdrįs pulti taikios minios.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Su seserimi.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 25
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Aš, Jankūnaitė Aldona, Jono, sausio 12 d. buvau Vilniuje. Kartu su seserimi, gyvenančia Vilniuje, buvome nuėję prie Televizijos bokšto vakare apie 20 val. Prie bokšto buvo daug žmonių: vieni vaikštinėjo aplink bokštą, kiti smagiai dainavo, jaunimas šoko, grojant akordeonistui. Čia pat prie bokšto, ant iš plytų sumūrytos sienelės buvo padėti termosai ir sumuštiniai. Žmonės budėjo. Kadangi aš buvau pavargusi (mat sausio 11 d. nuo 18 val. iki sausio 12 d. 7 val. budėjau Sitkūnuose, o vėliau atvažiavusi į Vilnių buvau Nepriklausomybės aikštėje), tai su seserimi grįžome į namus ir, pažiūrėjusios televizorių, nuėjome miegoti.
Iš lovos abi išmetė galingas patrankų trenksmas, greit apsirengusios, abi bėgome prie bokšto. Link jo bėgo daug žmonių. Bėgant tiltu, pastebėjom, kad gatve važiuoja daug tankų, vieni leido juodus dūmus, o kiti šaudė. Pakilę šlaitu ir pralindę pro skylę vielinėje tvoroje, bėgome prie bokšto. Vyrai šoko per tvorą ir bėgo link bokšto. Vos spėjom atsistoti prie bokšto. Prieš mus stovėjo vyrai susikibę rankomis, o mes už jų. Kiek eilių buvo už mūsų suskaičiuot nespėjau, nes staiga išniro dideliu greičiu važiuojantys tankai (trys) ir desantininkų mašina. Mes susikibę rankomis skandavome “Lietuva!” Pradėjo šaudyti, garsas nežmoniškas, daug kas nevalingai rankomis užsiėmė ausis. Vyrai mus ramino, sakydami, kad nebijotume, kad čia yra psichologinė ataka, šaudo tuščiais. Šalia stovinti moteris apalpo. Mes stovėjome ir skandavome “Lietuva!” Aš iš nevilties pradėjau grūmoti kumščiu, už nugaros stovinčios moterys mane ramino, kad negąsdinčiau tankų. Iš tankų iššoko desantininkai, akmeniniais veidais, apsiginklavę automatais. Atrodo, aš mačiau penkis. Akimirksniu nužvelgę minią, staigiu šuoliu šoko į ją, automato buožėmis skindamiesi kelią, pasigirdo šauksmai ir dūžtančio stiklo skambesys – taip jie pateko į bokštą. Šalia stovėję žmonės buvo pargriauti, nuvirtus buvau ir aš. Viena mintis – kaip greičiau atsikelti, kad manęs nesutraiškytų. Vyrai padėjo atsikelti. Šiek tiek pasitraukėm nuo dūžtančių stiklų. Kareiviai ir tankai vėl pradėjo nežmoniškai šaudyti, šviesti prožektoriais ir į žmones mėtyti uždegtus dūminius paketus. Skaudėjo ausis, griaužė gerklę, žmonės nesitraukė, šaukėm “fašistai!”, “azijatai!”, “niekšai!” Žmonių minioje pastebėjau milicijos darbuotoją, kuris neturėjo ginklo, jis ramino minią, liepė nepulti ant tankų. Apėmė neviltis, staiga prisiminiau: “Sitkūnai – vienintelis ryšys su pasauliu”. Su seserimi bėgom į namus klausytis radijo, pakeliui sutikome daug žmonių einančių link bokšto.
Su dideliu nerimu ir siaubu gaudėm kiekvieną radijo pranešimą, nes maniau, kad tai paskutinės teisingos žinios iš Lietuvos. Įtampa atslūgo tik apie 13 d. 8 val., kai nuėjusios į Nepriklausomybės aikštę pamatėm, kad pavojaus signalą išgirdus Lietuva ėjo čia.
Maskvos reakcija į šiuos siaubingus įvykius rodo, kad ateina diktatūra, o po jos tuoj pat bus visų tautų genocidas, kaip buvo prieš 50 metų.
1991 m. sausio 25 d.
