VILNIAUS UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Jankauskas Tadas Rimas, Vlado.
profesija: mokslininkas
pareigos: Lietuvos geologijos instituto vadovaujantis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras.
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Televizijos bokšto šturmas. Sovietų kareiviai užėmė televizijos bokštą.
2.2. KUR ĮVYKO?: Karoliniškės, Televizijos bokštas, Vilnius.
2.3. KADA ĮVYKO?: Naktį į sausio 13-ąją (1991 m.).
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: 3–4 valandas; nuo 1.30 val. nakties.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?: Stovėjau prie bokšto langų.
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?: Daug nepažįstamų.
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS: Sovietų armijos karinė agresija.
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 02 04.
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
Tą naktį į sausio 13-ąją
Tankų komanda tą naktį į sausio 13-ąją sudrebino visą mūsų namą, išmetė miegančius iš lovų. Šokau balkonan ir pašiurpau. Kažkur netoli miesto centro vienas po kito sužibėdavo ryškios pašvaistės ir girdėjosi vis nauji tankų šūviai. Apgavęs žmoną, kad išeinu tik pasižiūrėti, kaip stovi mano mašina, tuoj pat užvedžiau variklį. Pirmą kartą gyvenime Vilniuje man neegzistavo nei kelio ženklai, nei šviesoforų spalvos. Buvo tik aiški kryptis ir atstumas. Daugybė lengvųjų automobilių lėkė ta pačia kryptimi. Pasivijau tankų ir šarvuočių koloną jau netoli Televizijos bokšto. Palikęs mašiną ant šaligatvio, kad jos nesutraiškytų tankai, pasivijau patį pirmąjį šarvuotį. Aplink jau buvo daug žmonių, jie skandavo “fašistai, fašistai!” O iš antro ar trečio šarvuočio garsiai skambėjo kreipimasis į liaudį lietuvių kalba: “Visą valdžią paėmė į savo rankas Nacionalinio gelbėjimo komitetas. Nebijokite naujos valdžios. Pas jus pagaliau grįžta tikroji darbininkų ir valstiečių valdžia”.
Pirmas šarvuotis atsargiai pasuko nuo gatvės kairėn, sutraiškęs šviesios spalvos lengvąją mašiną ir grubiai ardydamas veją, pajudėjo aukštyn tiesiai į bokšto kalvą. Aplenkiau jį, perlipau per aukštą užtvarą ir atsidūriau plačioje pievoje prieš bokštą iš Lazdynų pusės. Šarvuočiai ir tankai, pamynę užtvarą, artėjo prie bokšto. Jų žibintai atsargiai atvėrė neregėtą vaizdą: Televizijos bokštas buvo apsuptas žmonių, padariusių glaudžią kelių juostų gyvą sieną. Tai buvo jaunuoliai, merginos, pagyvenę žmonės, tarp jų ir moterys. Visiškai beginkliai, tačiau ir bebaimiai, ryžtingai nusiteikę nepasitraukti iš vietos ir tuo pačiu ginti šį svarbų Lietuvos valstybinį objektą. Puoliau prie jų, stojau į pirmą eilę. Nepažįstami žmonės vieningai susigriebė rankomis, dar daugiau susiglaudė. Skandavome: “nie streliajte!”
Šarvuočiai priartėjo “kulisų tvarka”. Jau pažįstamas pirmas šarvuotis sustojo 5–6 metrų atstumu nuo minios. Antrasis šiek tiek toliau. Po to – didžiulis tankas, po to – dar, dar… Iš pirmo šarvuočio išsilaipino 15–20 kareivių. Keli iš jų priartėjo prie mūsų su geležinėmis lazdomis rankose. Žmonės susvyravo, bet nepasitraukė. Tada kareiviai ėmė žiauriai mušti žmones šiomis lazdomis. Pasirodė pirmas kraujas. Dalis žmonių pasitraukė, keli iš jų griebėsi už galvų ir veidų, kurie nuo kareivių smūgių jau buvo kruvini. Maniau, kad kito ginklo kareiviai nenaudos, todėl drąsiai puoliau vieną kareivį, bandžiau nustumti jį šalin nuo bokšto, tačiau tuoj pat gavau iš kitos pusės stiprų smūgį per kaklą. Laimei buvau apsirengęs Vorkutos gamybos žieminę šimtasiūlę su stora apykakle, kuri mane ir išgelbėjo. Staiga virš mūsų galvų nuaidėjo tanko pabūklo šūvis. Nuo to pragariško garso smūgio kritome ant žemės. Sudaužyti nuo oro smūgio bokšto stiklai byrėjo ant mūsų galvų. Atsistojau. Dalis žmonių jau buvo išblaškyti, bet dar nemažai vyrukų liko prie pat langų ir nesitraukė. Tada kareiviai, matyt, iš padalinio “grupa zachvata”, susitelkė į glaudų pleištą: pirmas susisukęs nukreipė į priekį savo, matyt, gerai ištreniruotą kairy petį, jam į nugarą atsirėmė dar du kareiviai, po to trys ir taip toliau. Taip išsirikiavę staigiai įsirėžė į žmonių minią ir beveik pasiekė bokšto langus. Priešinomės, kiek galėjome. Kareiviams pavyko nustumti dalį žmonių, tarp jų ir mane, į šalį. Tačiau keli vyrukai nesitraukė. Tada nuaidėjo automatų šūviai… Dvi trumposios serijos… Krito du vyrukai. Tankai “varė” virš mūsų galvų savo pragarišką viską sukrečiančią grėsmę. Tuščiais, bet tiesiai į bokštą. Nuo jo vis krito ir krito smulkūs stiklai. Atsitraukusi minia paliko vietoje du vyrukus. Vienas iš jų gulėjo susigriebęs rankomis už pilvo, kitas – išsitiesęs ant nugaros. Nepamiršiu jo juodų blizgančių batų, bejėgiai nukreiptų plonais madingais priekiais į juodą naktinį dangų.
“Grupa zachvata” jau daužė automatų buožėmis bokšto langus. Apie dvidešimt tamsiai aprengtų kareivių su apvaliais šalmais praslinko į bokšto pirmąjį aukštą. Viduje nuaidėjo automatų šūviai. Krito beginkliai bokšto gynėjai. Stipri vandens srovė, kuri iki šiol sėkmingai nublokšdavo puolančius pagrindinį įėjimą kareivius, staiga išnyko.
Supratome – bokštas užimtas. Mes jo neapgynėme, bet mes įvykio liudininkai. Atsitraukėme. Kareivių grandinė su nukreiptais į mus automatais, geležiniais strypais ir prie jų prisegtais banditiškais peiliais pamažu stūmė mus vis toliau nuo bokšto. Tankai suko savo vamzdžius aplink save ir apšviesdavo aplinką lygiagrečiai jų vamzdžių nustatytais galingais prožektoriais. Susikibę rankomis stovėjome prieš nukreiptus į mūsų krūtines automatus. Bandžiau užkalbinti stovintį prieš mane kareivį. Bet jis, plačiai išsižergęs (kaip tai darydavo Hitlerio kariai), stovėjo lyg būtų kurčias, įdėmiai sekė kiekvieną mano judesį kažkokiomis stiklinėmis akimis ir buvo aišku: jis yra pasiruošęs šauti kiekvieną akimirką. Iš kairės stovėjo pagyvenusi moteris, iš dešinės krepšininko ūgio jaunuolis. “Dainuojame lietuviškas dainas, jų okupantai daugiausia bijo.” Dainavome. Bet tie nieko nebijojo. Bokšto viduje aidėjo automatų šūviai, vis aukščiau ir aukščiau. “Žiūrėkit, pro langą žmogų išmetė!” Nuolat šaudė ir lauke prie bokšto. “Bliovė” tankai. Pjovė gilią nakties tamsą prožektoriai.
Po to, kai nutilo paskutiniai automatų šūviai kažkur bokšto viduje, iš jo buvo paleista “pergalinga” balta raketa. “Štai ir tikrąjį karą pamačiau, kaip lengva čia žūti. Bet ar verta? Gal gyvas daugiau būsiu reikalingas Lietuvai.” Nusileidau žemyn nuo Televizijos bokšto kalvos. Čia tūkstančiai žmonių, susirūpinę veidai, nelinksmų Lietuvos policijos darbuotojų saujelė, kelios greitosios pagalbos mašinos, sutraiškytos tankų gyventojų mašinos.
Kas buvo toliau papasakos kiti liudininkai. Aš nutariau likti gyvas.
1991 m. vasario 4 d.
