Sausio 12 d. atvykome į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos. Šokome su draugais VU studentais, kadangi jiems buvo paskirta budėti prie Televizijos bokšto, nuvykome į Karoliniškes.
Ten daugiausia buvo mūsų amžiaus žmonių, per radiją transliavo stoties M-1 diskoteką, vieni šoko, kiti dainavo ir t.t.
Apie 1.00 val. nutarėme nusileisti žemyn, prie savo automobilio ir pavalgyti. Kai jau ruošėmės kopti atgal prie bokšto, pamatėme iš kairės bokšto pusės tankus. Tai buvo apie 1.30 val. Kelias buvo užbarikaduotas, todėl iš tos pusės tankai negalėjo prasilaužti. Todėl pradėjo, matyt, psichologinę ataką: pradėjo leisti dūmus, kažką sprogdinti. Iš tos pusės blyksėjo geltona šviesa ir aidėjo kurtinantis garsas.
Kažkas pakvietė stoti prie tvoros, link kitos (dešinės) pusės, kadangi suprato, kad ataka gali prasidėti iš priešingos pusės. Taip ir įvyko. Nepraėjus 15 min. pamatėme koloną tankų. Pirmoji kliūtis – du smėlio barstytuvai buvo be vargo nustumti į šalį. Tada žmonės pradėjo plūsti į gatvę, bandė užstoti kelią, bet tankai nė negalvojo sustoti. Laukė dar viena kliūtis – dar vienas smėlio barstytuvas. Tankui artėjant prie jo žmonės pradėjo trauktis. Ant tanko priekio liko du žmonės: vaikinas už kažko užsikabinęs kabojo ant tanko priekio ir pagyvenęs vyriškis virš jo taip pat už kažko laikydamasis gulėjo ant nugaros. Mes stovėjome ties tuo smėlio barstytuvu ir buvome užtikrinti (kokie mes idealistai nelaimingi), kad tankas tikrai sustos, nes su gyvais žmonėmis ant priekio, juk negalima taranuoti kliūties. Tačiau tankas net nestabtelėjęs įsirėžė į smėlio barstytuvą, tuo pačiu sutraiškydamas per juosmenį tą jaunuolį šviesia striuke, dar matėme, kaip vyriškis bandė atremti kojomis ant jo griūvančias sunkvežimio nuolaužas... Ašaros užplūdo akis, puolėme bėgti į kalną link bokštą, bet atsisukę pamatėme, kad tankai akinančiomis šviesomis pasišviesdami ir šaudydami į mus, važiuoja paskui mus. Tada pasukome link šalia esančio vaikų darželio, peršokę per tvorą atsidūrėme prie baltos pastato sienos. Ten jau buvo būrelis žmonių, moterys verkė. Žiūrėjome į pro mus važiuojančius tankus, kartais apakinančius ir mus, nukreiptomis prožektorių šviesomis. Matėme, kaip jie šaudė į viršuje esančią minią, matėme lekiančias trasuojančias kulkas, ausyse skambėjo išdavikiški žodžiai: “Broliai ir seserys! Nacionalinio gelbėjimo komitetas – paprastų žmonių valdžia, skirstykitės ir eikite namo, valdžia mūsų rankose ir t.t.” Akyse “stovėjo” ant tanko sėdinčio desantininko šypsena ir iš jo automato tuo pat metu lekiančios kulkos, vaikino žūties vaizdas...
