Š.m. sausio 12 d. pavakarį atvykome į Vilnių budėti prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Kadangi buvo ramu, mes apie 1 val. 13 d.(tikslaus laiko neužfiksavome) išvykome pasižiūrėti, kas vyksta kitur. Nuvažiavome prie Vilniaus televizijos bokšto. Tik spėjome išlipti iš mašinos, išgirdome atidardant tankus. Užkopėme ant pylimo ir pamatėme, kad tankai jau visai arti, važiuoja per viaduką. Jiems kelią tuoj pat užkirto žmonių minia. Tankai sustojo. Žmonės skandavo “Lietuva!”, “Laisvė!”, “okupantai!” Po kiek laiko tankai pradėjo manevruoti, sukinėti vamzdžius įvairiomis kryptimis, žibinti prožektoriais. Vamzdžius sukinėjo žmonėms virš galvų, daužė šalia stovėjusius automobilius. Po kurio laiko pasigirdo kurtinantis šūvis. Žmonės truputį pakriko, bet tie, kurie stovėjo prieš tankus, nesitraukė. Paskui kariškiai iš tankų paleido dūmus, pro kuriuos visai nieko nesimatė. Tai kartojosi keletą kartų. Šūvis sekė šūvį (tikslaus skaičiaus neatsimenu), laimė, jie šaudė tuščiais šoviniais. Žmonės bėgo prie bokšto iš visų gyvenamųjų namų, iš visų pusių, įvairiomis kryptimis. Kiek tai tęsėsi – nežinome. Aš pati nebesusigaudžiau – ar ilgai, ar trumpai, nes taip išsigandau pirmą kartą gyvenime, širdis šoko lauk, drebėjo visas kūnas. Žiūrėdami į įvykius pylimo papėdėje pamatėme, kad keli tankai atsirado jau prie pat bokšto. Iš pradžių šūvių lyg ir nesigirdėjo, tačiau po kelių minučių pasigirdo automatų šūviai. Supratome, kad jau šaudo į žmones. Detaliau aprašyti kas vyko prie pat bokšto negaliu, nes nematėme. Tik supratau, kad vyksta baisus dalykas. Po kelių minučių užgrobėjai iššovė žalią raketą, kuri, turbūt, reiškia pergalę. Pasigirdo “gelbėjimo komiteto” balsas. Mums atrodo, kad tai buvo J.Jermalavičiaus kalba. Nusileidome nuo kalno ir pamatėme, kad jau neša žuvusiuosius ir sužeistuosius. Jų matėme tris. Po kiekvieno tanko šūvio krito gyvenamųjų namų langų stiklai.
Viskas buvo neapsakomai baisu, niekada nenorėčiau ir meldžiu Dievą, kad toks įvykis daugiau nepasikartotų.
1991 m. sausio 24 d.
