Tą dieną, 1991 m. sausio 12 d., aš su žmona ir dviem draugais, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, atvykau į Vilnių saugoti Parlamento rūmų. Visą dieną prastovėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Čia buvo ramu. Žmonės dainavo, tarpusavyje aptarinėjo praėjusios savaitės įvykius. Todėl, kai vakare per radiją pakvietė žmones prie Televizijos bokšto, nutarėme važiuoti ten.
Prie Televizijos bokšto atvažiavome apie 24.00 val. Tuo metu ten koncertavo kažkoks folklorinis ansamblis, žmonės dainavo kartu su dainininkais. Aplinka mums pasirodė rami, taiki ir netgi perdaug linksma... Vaikštinėjome aplink Televizijos bokštą, šnekučiavomės. Bokšto viduje sėdėjo kažkokie jauni vyrukai ir žiūrėjo televizorių. Todėl praėjus porai valandų, mes nusprendėme nueiti iki savo automobilio ir truputėlį apšilti. Bet kai pradėjome eiti nuo Televizijos bokšto, pamatėme žmones, bėgančius link mūsų ir šaukiančius, kad atvažiuoja tankai. Mes nesvarstydami tuojau pat grįžome prie Televizijos bokšto, kur žmonės jau rikiavosi, susikibdami rankomis ir kelių eilių gyva juosta apjuosdami bokštą. Į tą sieną įsiliejome ir mes. Susitarėme, kad moterys stos į eiles, esančias arčiau bokšto sienos, tai yra toliau nuo kareivių. Mums bestovint, kalno papėdėje išgirdau variklių gausmą, bet nei kareivių, nei karinės technikos nesimatė. Tik staiga plykstelėjo raudona šviesa ir tik po kurio laiko pasigirdo kurtinantys sprogimai. Šalia stovėjęs kaimynas patarė prasižioti, kad sprogimo garsas nepažeistų ausų būgnelių. Tankai be paliovos šaudė ir artėjo link bokšto, o tuo metu nuo gatvės link Televizijos bokšto vis dar skubėjo žmonės, kurie įsiliejo į “gyvąją sieną”.
Variklių ūžesys darėsi vis garsesnis ir tamsoje pamačiau į kalną kopiančius pirmuosius tankus bei šarvuočius. Mūsų vienintelis atsakymas į variklių riaumojimą ir kurtinančius sprogimus buvo dainavimas. Pamatę techniką pradėjome taip garsiai dainuoti, kad dainos žodžiai buvo ne dainuojami, bet išrėkiami. Atsimenu, kad tuo metu dainavom dainą “… man nereikia kareivėlio…” Vienu metu, labai arti iššovus tanko pabūklui, pakėliau į viršų galvą ir pamačiau, kad stoviu po trispalve vėliava, kuri buvo iškišta pro bokšto langą. O karinės technikos žiedas aplink bokštą vis glaudėsi ir glaudėsi. Darėsi nejauku, ant galvos pradėjo byrėti tinkas. Supratau, kad šaudo į bokšto sieną tikrais kariniais šoviniais. Tačiau, kiek galėjau garsiau skandavau – “Lietuva! Būk laisva!” Virš galvos kažkas stipriai sprogo. Bet tai buvo šūvis ne iš tanko, o kažkas kita. Aš pasilenkiau ir užsidengiau galvą rankomis. Iš bokšto per garsiakalbį sklido balsas, kuriame jautėsi išgąstis ir didelis susijaudinimas. Diktorė kalbėjo, kad “dar laikomės… čia kalba Lietuvos radijas… mes dar gyvi”. Tačiau transliacija nutrūko, bokšto fojė buvo tamsu. Mes buvome jau apsupti. Kariškiai mums liepė atsitraukti nuo bokšto ir įspėjo, kad jei mes neatsitrauksime jie panaudos jėgą. Mes į jų kreipimąsi atsakėme skandavimu. Tada virš galvų vėl kažkas sprogo ir pabiro stiklai. Už nugaros girdėjau šaukiant – “pasitraukime nuo langų, stiklai gali sužeisti”. Toje vietoje, kurioje aš stovėjau, kareiviai į vidų nesiveržė ir aš pamaniau, kad kareiviai tik gąsdins sprogimais virš mūsų galvų ir šūviais iš automato į pastato sieną. Tačiau už nugaros išgirdau žmones šaukiant, kad desantininkai jau bokšto viduje. Kurioje vietoje jie pralaužė mūsų sieną aš nemačiau, tik išgirdau, kaip bokšto fojė kažkas stipriai sprogo. Už mano nugaros stovėję žmonės pradėjo trauktis nuo bokšto sienos ir minia nešė mane tiesiai ant išsirikiavusių kareivių ir karinės technikos. Kodėl žmonės pradėjo trauktis nuo bokšto, aš nesupratau. Kai atsikvošėjau pamačiau, kad esu minioje, kurią nuo bokšto jau skiria desantininkai. Bokšto viduje kažkas sproginėjo, matėsi desantininkų siluetai. Tada tik supratau, kad bokštas jau užimtas.
Pradėjau ieškoti žmonos ir draugų, bet minioje prie Televizijos bokšto jų neradau. Mačiau, kaip kelis sužeistus vaikinus nuvedė į greitosios pagalbos mašiną. Tada nutariau eiti į tą vietą, kur mes palikome savo automobilį.
