Apie įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto
Į Vilnių su bendradarbiu atvykome sausio 12 d. apie 24.00 val. Iš pradžių pabuvome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tačiau pamatę, kad čia susirinkę labai daug žmonių, nusprendėme nuvažiuoti prie Televizijos bokšto. Prie bokšto buvome apie 1.00 val. Žmonių ir čia buvo nemažai. Žmonės šoko ir dainavo, tačiau ramybė greit buvo sudrumsta. Apie 1.30 val. per garsiakalbį pranešė: “Mieste pasirodė tankų kolona ir važiuoja link Karoliniškių”. Netrukus atlėkė ir mašina su uniformuotais vyrukai, kurie šaukė, kad tankai jau Kosmonautų prospekte. Visi žmonės buvo paraginti eiti ant pylimo, arčiau bokšto. Dauguma mūsų stovėjo ant pylimo, prie tvoros ir laukė. Neužilgo (po 10–15 min.) pasigirdo tankų riaumojimas ir mes pamatėme nuo bokšto kairės pusės atvažiuojančią tankų koloną. Prie sankryžos pirmasis tankas sustojo, nes toliau jo laukė užkarda, pastatyta iš trijų mašinų “ZIL” smėlio barstytuvų. Prie tanko puolė žmonės, esantys gatvėje. Mačiau net 10–15 metų vaikų. Kai tankas pirmą kartą iššovė, trenksmas buvo baisiai didelis. Žmonės nuo tanko pasišalino. Atbėgę keli vyrai pakvietė mus visus eiti arčiau bokšto. Bokštas buvo apsuptas maždaug 10–12 eilių žmonių. Atsistojome ir mes. Vėliau atbėgę žmonės atsistojo priekyje manęs. Tankų nematėme, bet girdėjome kaip jie šaudė ir matėme jų leidžiamus dūmus. Neužilgo tankai pajudėjo, ir, kaip paskui paaiškėjo, pervažiavo per užkardas. Pasirodė penki tankai. Jie važiavo visai šalia mūsų. Už jų važiavo kareiviškas sunkvežimis ir bėgo kareiviai. Mes skandavome “Lietuva!”, “Lietuva!” Penktasis tankas sustojo priešais mus. Iššovė. Garsas buvo siaubingas. Nuo garso pradėjo byrėti langai, vėliau langus kažkas daužė. Kilo mintis, kad desantininkai niekaip neįveiks mūsų gyvos sienos, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad jie šitaip žiauriai elgsis. Pamačiau, jog iš kairės pusės visa mūsų gynėjų minia atsitraukė nuo bokšto sienos, nesupratau dėl ko, bet staiga pamačiau artėjantį tanką. Tankas, nemažindamas greičio, važiavo visai prie sienos ir žmonės buvo priversti atsitraukti nuo jos. Tačiau susidarius spūsčiai ne visi spėjo tai padaryti. Šalia tanko ėjo desantininkai ir automatų buožėmis daužė žmones. Staiga aš pamačiau, kaip ant nukritusių sumaištyje vyro ir moters kojų užvažiavo tankas. Moteris iš skausmo rėkė nesavu balsu, tačiau jos balsą slopino tankų riaumojimas, šaudo garsai. Aplink sproginėjo kažkokie užtaisai, tratėjo automatų serijos, blyksėjo ugnies kamuoliai. Vaizdas ir garsas buvo siaubingas. Mes, keli vyrai, buvę netoli to siaubingo vaizdo, puolėme priešais tanką rėkdami, kad jis sustotų. Jis sustojo tada, kai šios dvi aukos jau buvo po tanko vikšrais. Tankistas (sadistas) supratęs, kad užvažiavo ant žmonių, nuvažiuoti neskubėjo. Jis dar savo tanką pamiklino pirmyn ir atgal, ir tik vėliau nuvažiavo atbulas, palikęs savo aukas leisgyves. Puolėme nešti sužeistuosius link gatvės. Ten jau jų buvo daugiau. Grįžęs prie bokšto pamačiau, kad desantininkai jau stovėjo apsupę bokštą, dažnai pašaudydami iš savo automatų, o kiti vaikė korespondentus, juos spardė kojomis ir daužė jų fotoaparatus. Vėliau tankai dideliu greičiu pradėjo važinėti ratais prie bokšto, priversdami žmones eiti nuo pylimo į gatvės. Žmonės vis nešė ir nešė sužeistuosius.
Apie 4.00 val., po šių siaubingų įvykių, nuo bokšto pajudėjo vienas kareiviškas sunkvežimis, kurį lydėjo tankas. Manyčiau, kad sunkvežimiu galėjo būti išvežami bokšto gynėjų kūnai.
P.S. Man atrodo, kad šį kraupų įvykį, kai mes traukėme žmones iš po tanko, fotografavo, nes mačiau, kaip blyksėjo fotoaparatas. Turėtų būti mano žodžius liudijančios nuotraukos.
