Atvykome į Vilnių nuosavu automobiliu apie 18.00 val., apsistojome savo bendrabutyje (Nepriklausomybės aikštėje, aspirantų bendrabutis). Vakare vaikštinėjome aikštėje. Su mumis kartu buvo mūsų pažįstami. Aikštėje žmonės ir mes dainavome. Prie Televizijos ir radijo komiteto Konarskio gatvėje nuvykome keturiese apie 24.00 val. Ten lauke buvo televizorius ir visi žiūrėjo Eglės Bučelytės vedamą “Vakaro žinių” laidą, Maskvos informacinę vakaro laidą TCH. Žmonės dainavo, šoko, savo linksmas giesmes Jėzui giedojo evangelikų jaunimo grupė. Jiems džiaugsmingai begiedant staigiai visi siūbtelėjo prie RTV komiteto durų, nors pirmųjų šūvių dar negirdėjome. Tuo metu buvo apie 2.00 val. nakties (5 min. plius-minus). Televizijos laida nutrūko, paskutinį mačiau kalbant Butkevičių. Kai jau buvome prie pastato, pasigirdo šaudant Televizijos bokšto pusėje. Mes atsistojome ne tiesiai prieš įėjimą, kadangi ten buvo daug žmonių, bet ties laiptų kampu, nes ten jų buvo mažiausiai.
Po kokių 2–3 min. pro mus gatve šaudydama (bet nesustodama) iš automatų bei pabūklų, iš dešinės į kairę pravažiavo karinė technika (spėjame, kad iš tų pačių, kurių dalis liko prie bokšto). Praėjus dar kelioms minutėms, karinė technika vėl atvyko, tik jau iš kairės į dešinę ir šįkart sustojo gatvėje, be perstojo šaudė. Stovėjo ir šaudė dešiniau, žvelgiant nuo pastato pusės, ir visų žmonių dėmesys buvo į juos. Minia skandavo “Lietuva!, Lietuva!”, rodė rankomis “viktorija” ženklą. Tuo pačiu momentu, kai buvo šaudoma ir visi žvelgė į tą pusę, iš skverelio pusės, iš šono probėgomis veržėsi apie 10 desantininkų. Minia siūbtelėjo į tą pusę. Jie praėjo visai pro mus. Vienas iš jų atrodė taip: su specialiu šalmu, neperšaunama liemene, automatais, nedidelio ūgio, tamsaus gymio (bet ne siauraakis), jaunas. Verždamiesi desantininkai mėtė į minią sprogstamuosius paketus, vienas iš jų sprogo prie pat mano vyro kojų. Tačiau smūgio bangos ar ugnies nebuvo, tik kibirkštys. Nešaudė, tik staigiai veržėsi, naudodamiesi žmonių sujudimu. Kadangi ėjo pro pat mus keturiese, mūsų kaimynas Jonas stipriai smogė vienam desantininkui plaštakos kraštu į sprandą, šis parkrito. Bet iš paskos ėjęs kitas užsimojęs automato buože kirto jam, tačiau Jonas, sukdamasis nuo smūgio, prisidengė skėčiu, kurį desantininkas smogdamas sulenkė. Jie prasiveržė iki laiptų per kelias minutes (2–3), iškart koja išdaužė apatinius langus (gal durų langus), įsiveržė į vidų. Iš ten šūvių aš negirdėjau, nes buvo baisus triukšmas nuo gatvėje stovinčios technikos papliūpų bei žmonių šauksmų. Tik kai jie įsiveržė, iš vidaus pasimatė mėlynos ugnies plykstelėjimas (spėjome, kad nupjovė laidus) ir vienas po kito buvo išvaryti RTV komiteto darbuotojai, bet ne visi.
Po įsiveržimo mes dviese su vyru perėjome į skverelio pusę – klaikiai šaudė gatvės pusėje, aš krūpčiojau (šūviai iš tankečių). Mes nuėjome prie automobilio, tačiau mūsų bendrakeleiviai, kaip ir daugelis žmonių, dar buvo likę. Jie matė, kaip atėjo desantininkų pastiprinimas – tie patys paklaikę žvėrys.
Iškart po įsiveržimo, gatvėje per garsiakalbį pasigirdo lietuviškai kalbantis balsas (man pasirodė, jog Švedo, bet spaudoje skaičiau, kad Jermalavičiaus). Jis kalbėjo tiksliai taip: “Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto vardu prašau skirstytis” (kalbėjo dar daugiau, bet iš toliau nesigirdėjo, nes jam pavymui visą laiką šaudė). Kai buvome prie mašinos, iššovė vieno tankas pabūklas, nuo garso akimirksniu išbyrėjo aplinkinių gyvenamųjų namų langų stiklai, užgeso šviesos. Dabar jau (būnant gatvėje) girdėjosi tiek tuščių, tiek ir tikrų kulkų zvimbimas.
Sulaukę bendrakeleivių nuvykome į Nepriklausomybės aikštę, į savo bendrabutį (Gedimino 49).
1991 m. sausio 18 d.
