Tą naktį su draugu (vilniečiu ateitininku) mes buvome Nepriklausomybės aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Kai išgirdome apie 1.00 val. nakties važiuojant tuneliu šarvuočius ir tankus, nubėgome prie Žvėryno tilto pažiūrėti. Jie nuvažiavo link Televizijos bokšto. Ir labai greitai toje pusėje pasigirdo žemę drebinantys šūviai. Iš pradžių pamatydavome blyksnius, o po 3–4 sekundžių pasigirsdavo šūvis. Neilgai trukus, tuo pačiu keliu, atgal per tiltą ėmė važiuoti šarvuočiai ir mašinos, pilnos kareivių. Jie pasuko link RTV komiteto. Mes su draugu įsėdom į nepažįstamo žmogaus automobilį, kuris mus nuvežė į Konarskio gatvę. Mes privažiavom prie pat pastato durų, kur vyko baisūs dalykai. Visas pastatas atrodė klaikiai, langai apačioje jau buvo išdaužyti, į viršutinių aukštų langus šaudė. Visur buvo pilna dūmų, tratėjo šūviai, keikėsi kareiviai, klykė žmonės. Pro mus su neštuvais pranešė žmogų, nežinau, ar jis buvo gyvas, ar ne. Su savo draugu iškart pasimečiau, nes jis turėjo fotoaparatą ir nubėgo fotografuoti. Aš labai arti lysti bijojau, nes visgi šaudė be paliovos. Iš pradžių maniau, kad šaudo tuščiais šoviniais, vėliau pamačiau, kad nuo šūvių serijos lieka ant sienų žymės ir byra tinkas. Atvažiavo keli tankai. Vienas sustojo sankryžoje, užtverdamas kelią greitajai, kuri, negalėdama privažiuoti arčiau, stovėjo ten ir laukė, kol žmonės sužeistuosius atneš 150 metrų. Tas tankas varė iš proto savo šaudymu. Po trijų šūvių nebeliko nė vieno stiklo kitoje gatvės pusėje esančių namų languose. Stiklai krito žvangėdami žemyn, sužeisdami žmones, prie namo sienos desantininkų suguldytus. Kai aš atvažiavau, girdėjau, kad žmonės piktinosi, jog kareiviai liepė visiems gultis, nes šaudys. Moterys išsigandę sugulė. Kareiviai labai keistai atrodė. Vienu metu atsidūriau prie trijų automatais apsiginklavusių desantininkų, ir mane pritrenkė bei apstulbino jų klaikiai blizgančios akys, iškreipti veidai, apsiputoję lūpos. Tankas šaudė be pertraukos, nuo šūvio iki šūvio praeidavo vos 2–3 minutės.
Ten dirbo vienas daktaras, jis lakstė aplink tuos namus, rinkdamas sužeistuosius, suteikdamas jiems pirmąją pagalbą. Kelios moterys nualpo nuo tanko šūvių garso, daktaras stengėsi jas išvaduoti iš šoko būsenos. Aš daktarui truputį padėjau: aptvarsčiau kelis sužeistuosius, stabdėm moteriškei iš galvos žaizdos srūvantį kraują. Moteris nežinojo, kur ir kaip ją sužeidė, įtaria, kad užkliudė kulka. Viena moteris (iš kalbos sprendžiant, kad aukštaitė), gulėjo vejoje tarp medžių. Aš ją pakėliau, ji raudodama šaukė, kad labai baisu, pasakojo, jog ji atsigulė ir apsimetė negyva, kad jos desantininkai nenušautų. Aš ją nuvedžiau į gyvenamojo namo laiptinę, kuriame langų jau nebuvo. Vienas apkvaitęs kareivis užšoko ant gynėjų autobuso ir automatu nutrenkė trispalvę, tuo sukeldamas didelį minios pasipiktinimą. Žmonės ėmė šaukti “fašistai”. Iš komiteto pastato pasigirdo per mikrofoną balsas, raginęs išsiskirstyti, žadantis gydyti sužeistuosius, atlyginti visus nuostolius... Gerai negirdėjau, ką ten dar “suokė” tas išdavikiškas balsas, bet mačiau laukan išvarytus RTV darbuotojus ir buvo jau aišku, kad viskas baigta. Širdį draskė nevilties skausmas, smaugė ašaros, linko kojos ir darėsi silpna.
Nemažas būrys (apie 30) drąsiausių gynėjų nesitraukė nuo pastato. Mačiau kaip 3 berniokai stovėjo prieš tanką, nesitraukdami į šoną, neleisdami tankui pravažiuoti arčiau komiteto pastato. Tankas ant jų nevažiavo, nors desantininkai šaukė ant jų ir keikėsi, kaip beįmanydami. Tada juos nutempė į šoną lietuviai ir tankas pravažiavo.
Mane iš pradžių nustebino, kad kai prasidėjo visas šaudymas, iš tos sumaišties bėgo nejauni vyrai, o moterys, jaunuoliai (gal dar moksleiviai) lindo, puolė tiesiog į pačią ugnį, nežinodami, ką tai reiškia atstatytas automato vamzdis. Niekas netikėjo, kad ta naktis jų gyvenime gali būti paskutinė, niekas negalvojo, kad po kelių dienų šitiek karstų su jų bendraamžiais priglaus Lietuvos žemė...
Apie 4.00 val. aš grįžau į Nepriklausomybės aikštę, nes buvau beveik tikra, kad jie važiuos čia. Bet esu įsitikinusi, kad tik žmonių maldos išgelbėjo nuo okupantų užpuolimo Aukščiausiąją Tarybą. Naktis buvo įtempta, žmonių veidai – išvargę, sunerimę. Įvykiai nieko gero nežadėjo.
1991 m. sausio 19 d.
