Prie Televizijos bokšto
Sausio 11 d. AT aikštėje, išgirdęs kvietimą, nuvykau prie Spaudos rūmų. Ten sustabdęs mane vyriškis pasakė, kad rūmai jau užimti ir reikia skubėti prie Televizijos bokšto. Tarp 12.30–13.00 val. prie apatinio įėjimo stovėjo maždaug du šimtai žmonių, prie paties bokšto nebuvo nė vieno. Gatvelę, einančią šalia, iš vienos pusės blokavo ilgas autobusas “Ikarus”, iš kitos pusės skersai kelio stovėjo 2 LAZ-ai, kurie čia atvežė turbūt žmones iš rajonų, ir ekskavatorius traktorius “Belorus”, kuris prieš tai dar iškasė ir ant gatvės supylė kalvą smėlio. Tuo tarpu atbėgo keli krašto apsaugos vaikinai ir pranešė, kad atvažiuoja kareiviai. Žmonės, susikibę rankomis, stovėjo ant laiptų prie įėjimo ir dainavo. Bet, laimei, niekas nepasirodė. Žmonių pradėjo daugėti, tai juos pradėjo siųsti ir prie paties bokšto, viršuje. Nuėjau ten ir aš. Apie 17 val. žmonių prisirinko jau nemažai, nes užteko ir apačioje, ir viršuje, bokštą jau buvo galima apsupti pora ratų. Neatsimenu, kas pranešė, kad link bokšto juda šarvuočiai. Žmonės susikibę apjuosė pastatą (bokštą), kas vyko apačioje nemačiau. Ir iš tikrųjų tuoj pasigirdo triukšmas: važiavo karinė technika. Bet jie pravažiavo pro šalį, ir vėl nieko baisaus neatsitiko. Tiesa, dar prieš šį paskelbimą apie tankus, bokšto viduje vyko barikadų statybos. Jaunuoliai tempė ir vertė koridoriuose stalus, suolus, kėdes, kitus baldus ir užstatinėjo praėjimus. Pasiruošė ir gaisrines žarnas. Vieną išbandė pro langą: pliūptelėjo raudonas net tirštas vanduo, viskas geria – veikia. Viduje, mačiau, buvo ginkluoti lazdomis ir armatūros strypais.
Aplinkui visi klausėsi radijo imtuvų, nes įgarsinimo jokio nebuvo. Kad nebūtų taip nuobodu atnešė televizorių ir atsuko į lango pusę.
Susitikom gana nemažai dainų klubo narių. Tai sustoję pradėjome dainuoti. Žmonės pradėjo nešioti arbatą, jau buvo tamsu, laužų niekas nekūreno. 22.30 val. išėjau namo.
Kitą dieną (sausio 12 d.) 12.30 val. vėl buvau prie bokšto. Šį kartą žmonių buvo nepalyginamai daugiau nei vakar, turbūt todėl, jog visą rytą per radiją nepaliaujamai ragino eiti prie bokšto. Kas dainavo sustoję su valstybinėm ir rajonų vėliavom, kas žiūrėjo televizorius, kuriuos automobilių savininkai laikė ant mašinų stogų, daugelis skaitė laikraštį “Laisva Lietuva”, kiti užkandžiavo ir gėrė karštą arbatą. O valgyti buvo ko, nes labai daug žmonių atnešė sumuštinių, blynų, net kopūstų sriubos buvo. Visa tai išsidėlioję ant laiptų, šiaip kur vietos suradę, vaišino išalkusius ir sušalusius. Rūkoriai galėjo pasivaišinti čia suneštomis cigaretėmis. Maitinimu taip pat pasirūpino ir valstybinės įstaigos. Taigi vaizdas buvo visai kitoks nei vakar. Jautėm ramybę, stiprybę ir vienybę. Be to, ir barikados jau buvo žymesnės: be autobusų stovėjo ir kelių valymo mašinos, pilni smėlio sunkvežimiai, smėlio barstytuvai. Visur stovėjo lengvieji automobiliai.
O žmonės vis plaukė. Aš dairiausi pažįstamų, tikėjausi, kaip ir vakar, rasti ką nors iš dainų klubo.
Viršuje, prie bokšto, buvo knibždėlynas ir graži veja aplinkui bokštą buvo virtusi koše. Nuotaika nebuvo bloga. Čia irgi dainavo, jaunimas žaidė ratelius, kaip ir apačioje žmonės siūlė valgyti ir gerti, degė keli laužai. Kiti, kaip ir vakar, žiūrėjo bokšte pastatytą televizorių, tiesa, šiandien jų buvo du: vienas rodė satelitinę programą, kitas – Lietuvos. Pro antro aukšto langus sklido radijo garsai (buvo iškištos kolonėlės). Neatrodė, kad žmonės čia susirinko gynybai, viskas priminė kažkokį pramoginį renginį. Tik mašinų barikados apačioje ir baldų viduje bokšto, taip pat kalba per radiją primindavo, kas čia vyksta. Pro langus galėjai matyti turbūt vienintelius rimtus ir susirūpinusius veidus – tai krašto apsaugos vyrukai. Traukdami dūmą sėdėjo ant grindų šalia pasidėję armatūros strypus, užvertę galvas ir žiūrėdami į lubas, kartais pavaikštinėdami ir persimesdami keliais sakiniais, kažką mąstė, o gal svajojo. Uniformuotų pareigūnų viršuje nebuvo. Nesutikęs pažįstamų nuvažiavau prie AT.
Prie bokšto grįžau gal 20 val. Diena buvo praėjusi ramiai. Ne vienas manė, kad po karinio incidento prie Spaudos rūmų, kareiviai apsiramino. Tačiau niekas dar nesiskirstė.
Tuoj sutikau Gintą iš klubo, stovintį su pažįstamais iš Kauno etnografinio ansamblio. Jis pasakė, kad iki 24 val. turėtų susirinkti dauguma klubo narių ir šią naktį budėti. Toliau jau buvome kartu. Šiaip gyvenimas aplink bokštą vyko taip pat kaip ir dieną, tik dabar buvo tamsu. Pamačiau kelis policininkus su “bananais”, kurie ratu vaikščiojo aplink bokštą. Surengėme ratelį. Bežaidžiant išėjo žmogus su megafonu ir pranešė, kad, patikrintais duomenimis, tarp mūsų yra perrengtų desantininkų, kuriuos atvežė du autobusai, ir tegu jie žino, jog mes tai žinom. Daugmaž nupasakojęs kaip jie galėtų atrodyti, liepė pasisaugoti, neiti į patvorius (už tvoros miškelį). Žaidimai ir dainos baigėsi, visi tvarkingai ėmė vienas kitą apžiūrinėti, prožektoriais tikrinti batus. Buvo tarp 22.00–22.30 val. Tačiau tai greitai atslūgo ir vyrukai iš vidaus ėmė nešti stalus ir garso kolonėles į lauką, ruošė diskoteką. Kiti žmonės vėl klausė radijo, dainavo. Aš nusileidau į apačią paskambinti namo ir vėl grįžau. Mes tai vaikščiojom, tai sėdėjom, klausėmės tai radijo, tai dainų. Bet išėjęs tas pats žmogus (jau po 23 val.) pranešė tą patį ir paragino būti atsargiems. Žmonės vėl sujudo, susirūpino. Kiek pavaikščioję, mes vėl atsisėdom ant palangių. Laikas ėjo ir žmonių šiek tiek sumažėjo. Įtampa vėl kiek atslūgo. Diskoteka vyko toliau. Šalia dainavo pagyvenę žmonės. Mes deginom žvakę. Pasirodė dar keli klubo nariai, vienas atitempė armoniką. Apsidžiaugėm, bus ką veikti ir kaip sušilti naktį. Pažiūrėjau į laikrodį, pranešiau, kad be minutės 24 val. Lyg šiaip dėl įdomumo, nuotaikai pakelti. Klubo nariai ir draugai iš Kauno atsistojome ir užtraukėme ilgiausių metų. Aplinkui dainavę nutilo, atkreipė į mus dėmesį ir nieko nesuprasdami vieni prisidėjo, kiti klausė, kam skirta, kokia proga dainuojam. Sudainavom ir lyg niekur nieko nusišypsoję atsisėdome. Atėjo sausio 13-oji ir mes nežinojome, kad ši diena turės prasmę. Gintas iš klubo nuėjo šokti ten, kur grojo armonika. Kiti likom tūnoti ir laukti dar ateinančiųjų. Retkarčiais atsistodavom, kiek pasivaikščiodavom ir vėl atsisėsdavom.
Buvo kelios minutės po 1 val., kai pakviečiau Astą šokti. Mes nuėjom prie armonikos. Greitai atėjo ir visi kiti. Šokom 15 metrų nuo durų į bokštą, iš kairės pusės, stovint nugara į langus. Taip bešokant (neilgai teko šokti) ir buvo pranešta, kad link bokšto juda kolona karinės technikos. Tai pranešė žmogus per megafoną, tačiau beveik tuo pat metu išgirdome patvirtinimą per radiją. Tuojau radijas nutilo. Žmonės susikibo rankomis, jų staigiai ėmė gausėti. Mes atsidūrėme trečioje eilėje nuo priekio. 1.45 val. išgirdome tankų riaumojimą, pamatėme dūmus. Smalsesni nubėgo prie tvoros pasižiūrėti, bet dauguma stovėjo ir skandavo “Lietuva!” Perėjo šiurpas. Giliai įkvėpęs išpūčiau. Sustojom šalia keturi pažįstami. Kaire ranka laikiau Astą, iš kitos jai pusės stovėjo Vacys (Vaclovas), man iš dešinės buvo Gintas iš klubo. Visi bandėm ką nors pamatyti, bet nuo bokšto nieko nesimatė, girdėjosi tik didžiulis tankų keliamas triukšmas. Įsijungė bokšto signalizacija: kaukė sirena. Plykstelėjo raudona šviesa ir pasigirdo trenksmas, oro banga ūžtelėjo į veidus – tai šovė tankas, paskui iškarto dar du šūviai, sudrebėjo langai. Apačioje pradėjo virsti dūmų kamuoliai. Žmonės ėmė grįžti nuo tvoros. Per tą triukšmą aiškiai girdėjau per radiją kalbant moterį – ji kalbėjo į eterį tol, kol žodžiai nutrūko. Supratom, baigta. Jau žinojom, kad niekas negąsdina, o viskas labai rimta. Pasiuntėm prie tvoros Gintą. Pasipylė automatų šūviai, kojos sudrebėjo. Paskui dar du tanko šūviai ir trenksmai. Uždusęs Gintas parbėgo nuo tvoros ir pasakė, kad didelė kolona tankų stovi, o prie barikadų žmonės kaktomuša stovi prieš tanką, kuris visaip išsidirbinėjo: sukiojo savo bokštelį, kilnojo vamzdį ir šaudė. Bet, sako, čia tik dėmesiui nukreipti, viskas bus iš kitos pusės. Ir iš tikrųjų, po dangų ėmė lakstyti galingų prožektorių šviesos. Gintaras palypėjo ant armonikos futliaro ir ėmė pasakoti, ką mato. Aplinkui tvorą važiavo daugybė tankų. Visi klausė, kaip tvora – tvoros jie nelietė. Staiga sušuko: “Važiuoja į tvorą. Nėr tvoros!” Ir pro nosį ėmė lėkti tankai aplink visą bokštą. Žmonės ėmė skanduoti dar garsiau “Lietuva!” Dar išgirdau kaip Gintas, stovėdamas ant futliaro, sušuko: “Atbėga daug pėstininkų su automatais!” Pasipylė šūviai. Asta stipriai suspaudė ranką, visa ėmė drebėti. Privažiavęs tankas sustojo tiesiai prieš mus, visai šalia, per 2–3 metrus. Ant viršaus sėdėję kareiviai mums virš galvų į langus paleido seriją iš kulkosvaidžio. Priekiniai pasilenkė. Mes atsisukom į langus, viršus buvo sutrupintas ir aiškiai matėsi kulkų skylės. Tuo pat metu šovė tankas: plykstelėjo raudona šviesa, pasigirdo trenksmas ir sutrupinti langai išbyrėjo. Triukšmo nebegirdėjau, liko tik vaizdas per rūką, viskas sukosi, ausyse spengė ir daugiau nieko. Suspaustas masės žmonių neparkritau, nes svaigstant galvai ir pliūptelėjus oro bangai, tikrai galėjau nugriūti. Pradėjau vėl girdėti. Tuo pat metu prie įėjimo žmones kažkas pravaikė. Ten stovėjo tankas, visur tratėjo automatai. Triukšmas neapsakomas: šaudo automatai, šaudo tankai, kiti tankai važinėja, riaumoja varikliai, kaukia sirena, klykia žmonės, kitur dar girdėti skanduojant. Po šūvio iš tanko ant žmonių iš viršutinių aukštų kaip snaigės pradėjo byrėti stiklai. Žiūrėdamas į viršų stengiausi išvengti jų. Tuo momentu bokšto viduje plykstelėjo šviesa ir pasigirdo sprogimas, iškart antras – tai buvo granatos (bet ne karinės, gal šiaip akustinės, o gal dujinės), nuo jų dužo stiklai. Iš vidaus su armatūrom per likusias rėmuose šukes išlėkė trys bokšto gynėjai. Iš vidaus pasipylė vandens čiurkšlė ir tuoj pat dingo. Tapo aišku, kad vidus jau beveik užimtas. Niekas nelaukė karo, o karas buvo. Aš, laikydamas Astą iš vienos pusės, o Vacys iš kitos, ėmėme trauktis nuo bokšto. Kiek pastovėję už tanko, apsidairę, pro tanko galą sukom link tvoros. Ant tanko sėdėję trys kareiviai šaltai žiūrėjo į mus ir nieko nesakė. Po lauką lakstė žmonės ir važinėjo tankai. Žmonės bėgo, griuvo, tempė vieni kitus. Po žemę ir dangų lakstė prožektorių šviesos, kurios sklido nuo tankų (ant viršaus sėdėjo kareiviai ir visaip tą prožektorių sukiojo). Buvo matyti trasuojančios kulkos, jos švietė. Vienas prožektorius mums švietė tiesiai į veidus. Aš nuo akinančios šviesos užsidengiau ranka akis. Slinkom artyn prie tvoros, o prie bokšto toliau vyko grumtynės. Pro ausis prašvilpė dvi kulkos (pralėkė kiek aukščiau galvų) ir nuskynė kelias šakeles nuo šalia stovėjusio medžio. Dar atsisukęs pažiūrėjau į tą maišalynę. Toliau mes peržengėme tankų išverstą tvorą. Nusileidom šlaitu žemyn. Asta mus tempė tolyn nuo čia. Praėję ramiai pro stovinčius tankus ir kareivius pasukom Žvaigždžių gatve prie “Merkurijaus” parduotuvės. Dar čia pat išgirdome šūvius. Jie buvo skirti raudonam “žiguliukui”, kuris, matyt, norėjo ne vietoj pravažiuoti. Jis apsisuko ir nuvažiavo. Gatvėje mėtėsi dūminių “šaškių” skardinės. Buvo 2.21 val., kai mes ėjome pro parduotuvę. Prie bokšto vis šaudė ir šaudė. Pro šalį ėmė lėkti greitosios pagalbos…
Šūviai dar ilgai girdėjosi. Visą kelią iki AT ėjome pėsti. Būdami Žvėryne, išgirdome garsiakalbius nuo bokšto. Sveikino darbo žmones, sakė, kad Parlamentas neteko galios. Paskutinį tanko šūvį išgirdome būdami prie Pedagoginio instituto (nes ėjome pro ten, kadangi sakė, jog Žvėryno tiltai užbarikaduoti).
Prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės meldėsi. Jau buvo po trijų…
1991 m. sausio 18 d.
