VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. ŽINIŲ BAZĖS „FAKTAI“ ANKETA
1. LIUDININKO PAVARDĖ, VARDAS, t.v.: Gadeikis Vytautas, Gerimanto
profesija: studentas
pareigos:
2. ĮVYKIO TRUMPAS APRAŠYMAS:
2.1. KAS ĮVYKO?: Sovietų sąjungos kariuomenė panaudojo smurtą prieš taikius beginklius žmones.
2.2. KUR ĮVYKO?: Prie Televizijos bokšto, Vilniuje.
2.3. KADA ĮVYKO?: 1991 m. sausio 13-ąją.
2.4. KIEK LAIKO TĘSĖSI?: Apie 3 valandas.
3. LIUDININKO ROLĖ ĮVYKIO METU:
3.1. KĄ DARĖTE?:
3.2. SU KUO KARTU BUVOTE (išvardinkite kitus liudininkus)?:
3.3. KOKIAS ĮVYKIO PASEKMES PATYRĖTE JŪS IR KITI LIUDININKAI?:
3.4. KOKIA JŪSŲ, JŪSŲ VAIKŲ, KITŲ LIUDININKŲ BŪKLĖ ŠIUO METU?:
4. DETALUS ĮVYKIO APRAŠYMAS:
4.1. KĄ MATĖTE?:
4.2. KOKIUS FAKTUS IR DETALES PRISIMENATE (apranga, ginklai, technika, jos tipai, numeriai, kaip tai buvo panaudota, kokios pasekmės ir rezultatai)?:
4.3. IŠVADOS:
5. PRIEDAI:
Foto nuotraukos, video ar audio įrašai, schemos ir kita medžiaga:
6. ANKETOS UŽPILDYMO DATA IR PARAŠAS: 1991 01 25
PASTABA: detalų įvykio aprašymą pateikite ant papildomų popieriaus lapų, išskiriant 4.1, 4.2, 4.3 poskyrius
1991 m. sausio 12 d. atvažiavau į Vilnių dalyvauti taikioje tautos valios būti nepriklausoma išraiškos akcijoje. Lietuvos žmonės rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos, Ministrų Tarybos, savivaldybių, telefono stočių, televizijos objektų. Taip buvo išreiškiamas protestas prieš Sovietų Sąjungos pretenzijas Lietuvos Nepriklausomybei, Sovietų Sąjungos prezidento ultimatumą bei jį lydėjusius sovietų kariuomenės veiksmus: Spaudos rūmų ir kitų pastatų užgrobimą. Susirinkę žmonės dainavo, giedojo, šoko, meldėsi.
Susitikau savo bičiulį Marių ir mes nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos, trumpam nuvažiavome prie Televizijos bokšto ir vėl grįžome prie Aukščiausiosios Tarybos. Čia sutikome mano kursioką Mindaugą ir mano siūlymu trise nuvažiavome prie Televizijos bokšto. Nors sklido įvairūs gandai apie sovietų kariuomenės judėjimą, susirinkusieji buvo geros nuotaikos, ramūs. Niekas nesitikėjo, kad bus žudomi žmonės.
Parašyti, kokiu laiku tai prasidėjo, negaliu, nes neturėjau laikrodžio ir apie valandas išvis negalvojau. Karinių mašinų riaumojimą išgirdome praėjus labai mažai laiko nuo mūsų atvažiavimo. Mes sustojome susikibę rankomis, ten kur tuo metu buvome, t.y. ant laiptų, prie Televizijos bokšto ekskursijų biuro ir administracinio pastato. Tankai, sustoję ties užtvaromis iš automobilių (autobusų, sunkvežimių), ėmė šaudyti savo pabūklais ir kulkosvaidžiais tuščiais šoviniais. Žmonės skandavo “Lietuva!” Tankai ėmė leisti dūmus, tuo metu kiti tankai ir tanketės iš kitos pusės privažiavo prie bokšto teritorijos. Bokštu ir gyvenamaisiais namais ėmė slankioti tankų prožektorių spinduliai, pasigirdo šūviai (automatų bei pabūklų). Prie greitosios pagalbos mašinų imta nešti sužeistuosius ir užmuštus. Ėmė byrėti bokšto stiklai (gyvenamųjų namų stiklai nukentėjo jau nuo pirmųjų šūvių). Mes užbėgome prie bokšto. Ten jau buvo įsiveržę sovietų smogikai. Kelios tanketės stovėjo prie bokšto, kitos stovėjo nuošaliau. Susirinkusi minia skandavo “Lietuva!”, “Laisvė!” Sovietų tankai šaudė virš galvų savo pabūklais tuščiais šoviniais. Bokšte be perstojo dužo stiklai., tratėjo automatai, pro langus matėsi į viršų besiropščiantys sovietų kareivos. Tanketės ėmė važiuoti ant mūsų, už jų šlaistėsi desantininkai ir šaudė iš automatų. Kareivių išvaizda buvo siaubinga. Veidai bukos žiaurios išraiškos, girta judėsena. Tanketės, važinėdamos dideliu greičiu, vaikė minią. Žmonės ėmė trauktis. Tanketės suko ratus ir varė žmones. Mano dėmesys buvo nukreiptas į draugus, kad nepasimestume tarp žmonių, kad būtume kartu. Aplink bėgo žmonės, gaudė tanketės, tratėjo automatai, akino prožektorių šviesa. Mes pasitraukėme pro pagalbinį pastatą (man atrodo, kad tai transformatorinė). Už jos degė laužas, prie kurio sėdėjo keli vaikinai. Mes nuėjome prie jo. Aš buvau sukrėstas, negalėjau suprasti ir dabar negaliu, kaip sovietų kareivos galėjo taip elgtis, žudyti taikius beginklius žmones, kaip kažkas galėjo duoti tokį įsakymą. Bokštas buvo užimtas, minia išvaikyta. Link mūsų artinosi sovietų kareivos, mes nusprendėme važiuoti link Aukščiausiosios Tarybos. Tanketės tebesiardė, kelis kartus vos neužvažiavo. Perlipęs tvorą buvau stumtelėtas ir nučiuožiau šlaitu žemyn. Žmonės bėgo žemyn pro nugriautą vietą tvoroje, ant tvoros sėdėjo jaunimas. Žmonės buvo susirinkę apačioje, palei tvorą sustojo tanketės, išsirikiavo kareivos. Jie šaudė. Pagyvenęs vyriškis paklausė rusiškai: “ką jūs darote?” ir buvo sužalotas. Žmonės skandavo “Laisvė!”, “Lietuva!” Įveikęs užtvarą keliuku pralėkė tankas bei sunkvežimis. Skardėjo automatų, kulkosvaidžių šūviai, iš viršaus per garsiakalbį pasigirdo balsas: “Broliai ir sesės, draugai, eikite namo, Televizijos bokštas perėjo į darbininkų ir valstiečių rankas. Jį kontroliuoja Nacionalinio gelbėjimo komitetas” ir t.t. Žmonės skandavo “fašistai!”
Buvo labai bjaurus praradimo jausmas. Nežinojome, kas vyksta prie Aukščiausiosios Tarybos. Atrodė, kad jau viskas yra užgrobta, kad Lietuva jau sutrypta okupantų. Kankino jausmas, jog galėjau ką nors daryti, kad tai neįvyktų, bet nieko nedariau. Siaubinga buvo nežinomybė. Mes nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Ten buvo daugybė žmonių. Įtampa buvo didžiulė, visąlaik atrodė, kad tuoj atvažiuos tankai. Ir žudynės pasikartos.
1991 m. sausio 25 d.
