1991 m. sausio mėn. iš 12 į 13 d. saugojau Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Man buvo pavesta, pastebėjus kariuomenės judėjimą, nedelsiant bėgti nuo Radijo komiteto pastato, esančio prie pat Konarskio gatvės, prie įėjimo į Televizijos komiteto pastatą ir pranešti telefonu, kas pastebėta.
Apie 2.00 val. nakties pamačiau pirmuosius tankus ir šarvuotus automobilius, tačiau pastarieji nuvažiavo nuo Gedimino prospekto link Elektrinio suvirinimo įrenginių gamyklos. Apie tai pranešiau, kaip buvau instruktuotas budėjimo pradžioje. Girdėjosi tankų pabūklų šaudymas.
Praėjus 15–20 min., atvažiavę jaunuoliai pranešė, kad vėl iš centro atvažiuoja karinė technika. Neužilgo ji ir pasirodė. Įsitikinęs, kad technika juda nuo sankryžos link mūsų saugomo objekto, vėl nubėgau apie tai pranešti telefonu, bet, kol aš pribėgau iki laiptų, vedančių į Televizijos komiteto pastatą, pamačiau, jog technika pravažiuoja pro šalį link “Vaivos” parduotuvės. Rodos, kad tankai jau šaudė. Apie tai pranešęs telefonu išbėgau iš pastato ir bėgau link įėjimo į Radijo komiteto pastatą, nubėgau apie 50 m, pamačiau, kad technika vėl grįžta atgal. Vėl bėgau atgal pranešti apie padėtį, vis galvodamas, jog kariškiai, važinėdami gatve, gąsdina žmones, saugančius Radijo ir televizijos komiteto pastatus. Kai, pranešęs telefonu apie naują situaciją, išėjau ant laiptų, jau buvo girdėti smarkus šaudymas iš automatų. Šaudė ir tankų pabūklai. Paklausiau vieno iš prie įėjimo į Televizijos komiteto pastatą saugančių policininkų, kur čia galėtų šaudyti, jis pasakė, kad šaudo prie įėjimo į Radijo komiteto pastatą. Vėl apie tai pranešiau telefonu, bet man pasakė, kad jau beveik pusė Radijo komiteto pastato užimta, bet taip, matyt nebuvo, nes automatų šūviai Radijo komiteto pastate buvo girdėti dar gana ilgai. Girdėjosi ir matėsi sprogstamųjų paketų sprogimai. Virš galvos prašvilpė kelios kulkos.
Per aikštelę nuo Konarskio gatvės prie įėjimo į Televizijos komiteto pastatą bėgo kareiviai. Jie šaudė iš automatų, sproginėjo sprogstamieji paketai. Įėjimą į Televizijos komiteto pastatą saugoję žmonės susikibo rankomis, skandavo “Lietuva, Lietuva!”. Kareiviai, matydami, jog prie įėjimo yra daug jiems užtvėrusių kelią žmonių, skynėsi kelią truputį nuošaliau, šaudydami iš automatų ir sprogdindami paketus. Paketai sproginėjo ir visai arti žmonių.
Kareiviai užbėgo už įėjimo į Televizijos komiteto pastatą kitos pusės ir išdaužę langą sulipo į pastatą. Moterys ragino vyrus paskui kareivius eiti į pastatą, kai kas bandė, tačiau įėjimą jau saugojo kareivis. Nuo tankų šaudymo Konarskio gatvėje užgeso šviesos. Pamačiau, kad iš Konarskio gatvės link įėjimo į Televizijos komiteto pastatą atvažiuoja 2 tankai (gali būti, jog viena buvo kovinė pėstininkų mašina). Teko trauktis į šoną, nors buvo ir tokių, kurie tankui, užvažiavus ant įėjimo į Televizijos komiteto pastato laiptų, dar bandė jį pulti. Tuo metu šūviai prie įėjimo į Radijo komitetą dar girdėjosi, gatve skubėdami važiavo greitosios pagalbos automobiliai. Iš mašinos per garsiakalbį kažkas kreipėsi į saugančius pastatus žmones, balsas buvo panašus į Jermalavičiaus, bet ką jis kalba nebuvo galima suprasti dėl kovinės technikos variklių ūžimo, šaudymo ir paketų sproginėjimo. Konarskio gatvėje mačiau policininką, nusirengusį paltą ir susiėmusį už rankos, matyt, jis buvo sužeistas. Šalia stovėjusi moteris kalbino jį kreiptis į medikus, bet jis atsisakė. Perėjus į kitą Konarskio gatvės pusę susitikau mechaniką V. Čepkauską su žmona ir sūnumi. Jo žmonos veidas buvo kruvinas, skundėsi, kad netoli jos sprogo paketas, kuris pradegino batus, ir kad jai skauda kojas, lyg jos būtų nuplikytos karštu vandeniu. Atėjo ir antrasis V. Čepkauskas, dirbantis vairuotoju. Jis buvo pasimetęs su žmona, tačiau pirmojo žmona pasakė, kad ji mačiusi, jog jo žmona yra sužeista į kojas ir ji nuvežta greitosios pagalbos mašina į ligoninę. Kol svarstėm, ką toliau daryti, virš mūsų galvų buvo paleistos iš kulkosvaidžio kelios serijos trasuojančių kulkų. Bandėm prieiti arčiau link Radijo komiteto pastato durų, žinoma, kita gatvės puse, tačiau pajautėme, kad yra paleistos dujos, nes buvo sunku, o kartais, vėjui pakeitus kryptį, visai neįmanoma kvėpuoti.
Tuo tarpu kariškiai nuo tanko prožektoriumi švietė į laiptines ir butų langus, prieš Radijo komiteto pastatą esančiame name. Vienoje laiptinėje kažką pastebėję, paleido šūvių seriją. Daugiaaukščio namo butuose, esančiuose arčiau Konarskio ir buvusios Požėlos gatvės sankryžos buvo daug išdaužytų langų, o už šios sankryžos esančiame bendrabutyje nuo gatvės pusės buvo išdaužyti visi langai.
4 autobusai, tarp jų ir priklausantys mūsų įmonei, kuriais vakare užtvėrėme laiptus, vedantys į Radijo komitetą, buvo užtverti šarvuotais automobiliais. Po autobusų vidų vaikščiojo kareiviai ir kažko ieškojo. Suradę, dėjosi į savo maišus. Vėliau išdaužė autobusų langus, kurie dar buvo likę sveiki po durų šturmo. Užėjęs į prieš Radijo komiteto pastatą esančio namo laiptinę pasišildyti, mačiau, kad kareiviai darinėjo stalčius, spintas, esančias Radijo komiteto pastato kabinetuose.
Kai pagaliau susirinko didesnė mūsų grupės dalis, paaiškėjo, kad be sužeistų abiejų Čepkauskienių, dar buvo sužeistas vairuotojas S. Stankevičius (sprogstamasis paketas sužeidė kojas), vairuotojo A. Taraškevičiaus žmona (prakirsta galva) ir mūsų autobuso vairuotojas P. Podgornij (vieną ranką sužeidė stiklo šukės, o antrą mušdamas metaliniu strypu kareivis, kai vairuotojas jo varomas bėgo iš autobuso).
Išaušus aiškiai matėsi, kad kulkos išdaužė daug Radijo komiteto pastato langų, o sienoje nuo Konarskio gatvės pusės – daugybė kulkų išmuštų duobių.
4 duobes, išmuštas kulkų, mačiau ir prieš Radijo komiteto pastatą stovinčiame daugiabučiame gyvenamajame name. Vadinasi, buvo šaudoma ir į šį namą, o juk jame gyvena žmonės.
Gatvėje be anksčiau minėtų šarvuočiais užtvertų autobusų, stovėjo kelei lengvieji automobiliai, kurių stiklai taip pat buvo išdaužyti.
