Sausio 12 d. išvažiavome į Vilnių. Atvažiavę pirmiausia apsilankėme prie Spaudos rūmų, vėliau prie Televizijos bokšto. Čia žmonės dainavo lietuviškas dainas, buvo daug vėliavų ir įvairių plakatų, smerkiančių jėgą, komunistus, Gorbačiovo politiką ir “švedus su burokevičiais”. Buvo ir ko užkąsti. Daug kas, kaip matėsi iš užkandos, buvo atsivežta pačių žmonių. Buvo netgi tortų, kavos ir pyragaičių. Įvažiavimas prie bokšto, mano manymu, buvo paruoštas užblokavimui: stovėjo net trys eilės smėlio barstytuvų, autobusų, budėjo kelių patrulių mašina (atokiau). Visa tai gerai nuteikė ir kėlė pasitikėjimą, ramino. Mes buvome trise: aš, mano žmona ir mano brolis. Pabuvom kokią valandą ir nuvažiavom prie Radijo ir televizijos komiteto, tai buvo apie 18 val. Nuvažiavome dėl to, nes ir vakar, ir šiandien pranešinėjo, kad čia mažai žmonių. Ir iš tikro vaizdas buvo žymiai kuklesnis. Buvo keli plakatai, lauke stovėjo išneštas televizorius. Viena grupelė žmonių, gal apie 10, stovėjo ratu ir dainavo. Be mūsų trispalvės, kurią buvo pasiėmęs brolis, buvo berods dar viena – tai komiteto trispalvė. Čia taip pat buvo galima užkąsti, pasišildyti prie laužo. Išbuvome apie pora valandų. Per tą laiką skverelyje pastatė palapinę. Buvo susirinkę gal kokie 400–600 žmonių. Stovėjo 5–7 autobusai, nelabai daug lengvųjų automobilių. Po to nuvažiavome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Čia buvome susitarę susitikti dar su 4 žmonėmis. Tai draugas su žmona ir draugė su tėčiu. Prie AT žmonių buvo labai daug. Jautėsi atsipalaidavimas ir viltis, nes atvyko delegacija iš Maskvos. Su draugais susitikinėjome kas valandą sutartoje vietoje. Suradome ir daugiau pažįstamų.
Turėjome susitikti ir 24 val. Visi susirinkom, tik nebuvo draugės tėčio. Jis atėjo pavėlavęs apie 10 min. Pasirodo, jis buvo prie Ministrų Tarybos ir padėjo atremti pirmą “švedininkų” šturmą. Per radiją vėl pranešė, kad mažoka žmonių prie Televizijos ir radijo komiteto. Apie 0.30 val. mes visi septyni jau buvome ten. Žmonių buvo ne ką daugiau nei vakare. Kadangi apie 1 val. buvome susitarę išgerti arbatos ir kiek apšilti pas mano pusseserę, gyvenančią Algirdo gatvėje, tai pasiūlėme ir draugams eiti kartu. Draugė su tėčiu atsisakė ir liko prie komiteto. Susitarėme, kad po pusvalandžio vėl atvažiuosime. Užtrukome truputį ilgiau ir beveik tuo pačiu metu, kai pradėjome ruoštis eiti, išgirdome pirmuosius šūvius ir pranešimą per radiją. Bėgte grįžom atgal. Nespėjom net pasiimti vėliavos, kuri liko vienoje iš mašinų. Konarskio g. pradžioje sutikom būrelį (apie 10) žmonių su trispalve skubančių ta pačia kryptimi. Pusiaukelėje tarp Algirdo g. ir RTV komiteto pasigirdo šaudymas. Iš priekio važiavo 4 šarvuotos ratinės mašinos. Prie pirmo skersgatvio (žiūrint nuo komiteto) šarvuočius sustabdė greitosios pagalbos mašina su įjuntu švyturėliu. Tarp jų pokalbis truko 2–4 min. Jį stebėjo minėtas būrelis žmonių ir mes. Po to šarvuota technika grįžo prie komiteto. Visi pasipiktinom tokiu greitosios pagalbos elgesiu. Nutarėm, kad ten sėdėjo kažkoks “generolas” ir davė nurodymus.
Su draugais komiteto skverelyje pasimetėm. Likau su žmona ir broliu. Perėjome per skverelį ir prie laiptų, kur stovėjo televizorius, su kitais atskubėjusiais žmonėmis, susikabinom rankom. Aplinkui švilpė kulkos, už kelių žingsnių sprogo gal trys paketai. Mūsų grandinė po kelių akimirkų trūko. Po to vėl kabinomės rankomis. Dalis žmonių nubėgo. […]
Daug žmonių traukėsi ir vėl atgal bėgo prie komiteto. Šaudė iš kulkosvaidžių. Po vieno labai stipraus šūvio užgeso visos lauko apšvietimo lempos. Mes stovėjome Konarskio g. ir žiūrėjome į tą pusę, kur šaudė. Ateinantys žmonės sakė, kad jau užimta, nors per radiją, kurią turėjau, silpnai girdėjau grupės “Foje” dainą. Nuvažiavo greitosios pagalbos mašinos, supratom, kad yra aukų. Pravažiavo pora autobusų su milicininkais. Gatvėje buvom tol, kol baigėsi šaudymas.
Vienas dalykas kelia nerimą – tai toji greitosios pagalbos mašina, kurioje sėdėjęs žmogus kalbėjosi su šarvuočių vairuotoju. Aš darau prielaidą ir beveik esu įsitikinės, kad tokių mašinų buvo ir daugiau, kurios nušautus žmones galėjo išvežti nežinoma kryptimi, o ne į ligoninę. Aš labai atsiprašau tų daktarų, kurie aukojosi ir gelbėjo sužeistuosius, bet tokį įtarimą dėl “apsimetusių daktarų” laikau pareiga pranešti. Bet tai tik nepatvirtintas įtarimas. Taip pat matėm, kad atvažiavo dvi reporterių “Toyotos”. Viena, išlaipinusi juos, sugrįžo.
