Sužinojęs apie įvykius Lietuvoje, Vilniuje, ten nuvažiavau š.m. sausio 11 dieną. Spaudos rūmuose jau šeimininkavo neprašyti “svečiai”, apsiginklavę automatiniais ginklais, apsirengę neperšaunamomis liemenėmis, šalmais. Viduje mėtėsi priešgaisrinės žarnos, pastato įėjimo stiklai buvo išdaužyti.
Su savo giminaičiu apvažiavome svarbius objektus ir nusprendėme pasilikti budėti prie Televizijos bokšto. Žmonės budėjo tiek prie paties bokšto, tiek prie pastato, kuris yra prie gatvės. Aplinkui sklido dainos, jautėsi nerimas, o taip pat žmogiška šiluma, draugiškumas ir vienybė. Visi žiūrėjo į tą pusę, iš kur galėjo pasirodyti “šalmuotieji”. Kiekviena pravažiuojanti kariška mašina sukeldavo nerimą ir įtampą. Nutildavo dainos, maldos, žmonės tvirtu žiedu apsupdavo bokštą, bet signalai pasirodydavo melagingi. Radijas pranešdavo apie padėtį mieste, buvo girdėti, kad desantininkai užiminėja mažiau svarbius objektus, kaip, pvz., medžiotojų-žvejų draugiją, supa Policijos akademiją, ypatingos paskirties dalis. Norėdami pasišildyti išvažiavome pasižiūrėti, kas vyksta prie Aukščiausiosios Tarybos ir šiaip mieste. Pakeliui sutikome šarvuočius, apsėstus kareiviais, kurie buvo ginkluoti. Nutarėme pavažiuoti iš paskos, pasižiūrėti, kur traukia ginkluota kariauna. Tą kartą šarvuočiai tik gąsdino žmones, jie važinėjo demonstruodami jėgą, pasukdami vis arčiau Aukščiausiosios Tarybos. Bando žmonių nervus, pagalvojau. Daugiau tą naktį lyg ir nieko neįvyko. Išaušo sausio 12 d. šeštadienis, kuris praėjo gan ramiai, tik vakarop sugedo oras, nes pradėjo purkšti lietus. Žmonių prisirinkę buvo dar daugiau nei praėjusią naktį. Apie armijos judėjimą nieko girdėti nebuvo, bet tas ramumas buvo apgaulingas. Prieš didelę audrą visada būna ramu. Vėl nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos. Mašiną pasistatėme prie senojo Žvėryno tilto, vos tik išlipę iš mašinos, pamatėme bokšto link važiuojančius tankus. Teko kuo greičiau grįžti atgal. Kylant į Žvėryno kalną pasivijome dar vieną koloną, traukiančią link bokšto. Tai reiškia, kad bokštą supo iš abiejų pusių. Šarvuočiuose sėdėjo ginkluoti kareiviai, tokie patys, kurie šeimininkavo Spaudos rūmuose. Veidai susikaupę, gal būt kiek išsigandę, juk jie jau žinojo kur važiuoja. Aplenkę karinę techniką dar spėjome kiemais privažiuoti prie bokšto teritorijos ir palikę mašiną nubėgome prie bokšto. Pasigirdo pirmieji tankų pabūklų šūviai. Du grėsmingi tankai stovėjo sustabdyti žmonių ir technikos prie viaduko Karoliniškių pusėje. Grėsmingai riaumojo varikliai, išmesdami debesis dūmų, takai sukiojo pabūklus. Žmonės skandavo “Lietuva, Lietuva!” Bet tuo tik buvo norėta nukreipti dėmesį. Pagrindinės jėgos pasirodė iš kitos bokšto pusės. Peršokome per tvorą ir nubėgę įsijungėme į apsupusiųjų bokštą grandinę. Žmonių buvo pakankamai daug. Stovėdami galvojome: tikrai nepraeis, nes į beginklius žmones tikrai nešaudys. O įvyko visiškai kitaip. Nuo tankų šūvių pradėjo byrėti stiklai, bet žmonės dar vis stovėjo ir skandavo “Lietuva!”, “okupantai!..” Tankai ir desantininkai supo bokštą ir kartu jį ginančius žmones. Sunku žodžiais aprašyti tą vaizdą, kurį matėme tada. Širdis apsilieja krauju prisimenant tuos vaizdus. Apsupę bokštą stovėjome tol, kol iš kairės pusės mus pradėjo stumti tankas. Jis važiavo tiesiai ant žmonių. Pradėjome trauktis, po vikšru pamačiau dvi moteris ir vyrą. Moterų kojos buvo prispaustos visos, o vyro iki kelių. Tankas užvažiavo maždaug metrą nuo vikšro pradžios ir sustojo. Aplinkui buvo girdėti klyksmai ir riksmai nuo skausmo, kuriuos užgoždavo pabūklų šūviai ir automatininkų serijos. Pradėjome daužyti į tanko šarvus ir iš priekio rodyti tankistui, kad pavažiuotų atgal, nes jis pats tikrai nematė, kad važiuoja per žmones. Nežinau, ar jis išgirdo mūsų daužymus, ar kitas tankas pranešė, bet tankas atbulas nuvažiavo nuo žmonių. Aš ir dar vienas vyriškis, paėmėme už pažastų sulaužytom kojom vyrą ir nunešėm tolyn nuo bokšto. Paskui aš jį “užsimečiau” ant peties ir nešiau link greitosios pagalbos automobilio, kuris stovėjo prie pagalbinio pastato, esančio prie pat gatvės, čia jį iš manęs perėmė kiti žmonės. Moterų likimas, kurios buvo prispaustos, man nežinomas. Sugrįžęs prie bokšto pamačiau, kad mūsų vietoje jau stovi jį apsupę ginkluoti desantininkai, automatų serijos drebina orą. Dangų raižo akinančios šviesos prožektoriai ir trasuojančios kulkos, tai reiškia, kad jau šaudoma koviniais šoviniais. Viduje girdisi dūžtančių stiklų garsas, okupantai daro savo juodus darbus. Nuplėšiama bokšte plevėsuojanti trispalvė, o vietoje jos pakabinamos raudonos kraujo spalvos vėliavos. Išvaikyti žmonės dar vis bando kalbinti įtūžusius kareivius, sužadinti jų sąžinę neklausyti vadovybės daryti tokius žingsnius. Bet viskas veltui, prieš juos paleidžiamos automatų serijos, leidžiamos į darbą automatų buožės bei kažkokie strypai, kuriais mušami atsitraukiantys žmonės. Apie 3.00 val., matydami, kad jau bokštui niekuo nebepadėsi, atsitraukėme nuo jo ir nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos, manydami, kad tą naktį dar bus puolama ir čia, bet puolimo jau nebuvo. Naktį važiuojant per miestą matėsi, kaip Spaudos rūmuose vis užsidega tai vienuose, tai kituose kabinetuose šviesos, kas ten daroma turbūt visiems aišku. Grįžtant paryčiais į Karoliniškes viskas bokšte jau buvo nurimę, tik šviesos degė restorane. Pagalvojome, prisikasė iki viršaus ir švenčia savo kruviną pergalę. Sekmadienio dieną, atėję pažiūrėti matėme aplink tvorą išstatytus šarvuočius. Pievutė išrausta vikšrų, medžiai išlaužyti. Aplinkinių namų stiklai išbyrėję, mašinos suplotos, žuvusių žmonių vietose dega žvakutės. Išvažiavau iš Vilniaus su nerimu ir nežinia, kas bus ateityje. Važiuojant Kauno link prie Gariūnų turgaus dar stovėjo tos tamsios nakties vaiduokliai.
1991 m. sausio 23 d.
